Gyveno senelis ir senelė. pristigo anys duonos. nieko nebeturi valgyti. iššlavė visus aruodus, pagirnę su 2ąsies spar-nu iššluostė ir rado vieną grūdelį. Tą grūdelį senelis su senele sudžiovino, sumalė, užmaišė duoną, užminkė ir pakepė bandelę. Kepa pečiuj bandelė, o senelis ir senelė negali sulaukti — taip valgyti nori. Pradarė senelė pečių pažiūrėti, kaip bandelytė kepa, tik šokt bandelė ant prie-žedo. Senelis sako:

—    Štauš, bobut, bandelė ant priežedo! Šokt bandelė žemėn. Senelis sako:

—    Štauš, bobut, bandelė ant žemės! Šokt bandelė ant slenksčio. Senelis sako:

—    Štauš, bobut, bandelė ant slenksčio! Šokt bandelė atšlaiman ir — riedėt.

—    Štauš, bobut, bandelė jau atšlaime! Vykimės! Senelis pasiėmė kačergą, senelė —  pušinę, ir vytis. O bandelė išriedėjo pro vartus, riedėt riedėt ir nuriedėjo. Vijosi vijosi senelis su senele ir nepavijo. Parėjo namo verkdami. O bandelė pririedėjo artoją ir sako:

—            Artoj, artoj, vyk mane! Vijo mane diedas — nepavijo, vijo mane boba — nepavijo. Jei pavysi — tai prarysi!

Artojas pametė darbą, bandelę vyt vyt, botagu šert šert, o bandelė riedėt riedėt ir nuriedėjo. Sugrįžo artojas be nieko. Susitiko bandelė akėtoją.

—            Akėtojau, akėtojau, vyk mane! Vijo mane diedas — nepavijo, vijo mane boba — nepavijo, vijo mane artojas — nepavijo. Jei pavysi — tai prarysi.

Akėtojas pametė darbą, bandelę vyt vyt, botagu šert šert, o bandelė riedėt riedėt ir nuriedėjo. Susitiko bandelė lapę ir sako:

—            Lape, lape, vyk mane! Vijo mane diedas — nepavijo, vijo mane boba — nepavijo, vijo mane artojas — nepavijo, vijo mane akėtojas — nepavijo. Jei pavysi — tai pra-,rysi!

O lapė sako:

—     Ką sakai? Aš kurčia, neprigirdžiu. Prieik arčiau!

Kai tik priėjo bandelė arčiau, lapė ją tik kapt ir nustvėrė. Pralaužė lapė bandelę, minkštimą išgraužė, vidun smėlio, purvo pripylė, užlipdė ir nuėjo pas piemenis. Sako:

—            Piemenėliai, piemenėliai, duokit man avinėlį, aš jums duosiu pyragėlį.

Piemenys buvo alkani, labai valgyti norėjo. Pamatė tokią gražią bandelę ir sako:

—     Gerai.

Pagavo avinėli ir atidavė lapei. O lapė sako;

—            Dabar bandelės dar neriekit. Riekit, kai aš būsiu užkalnelio. Ir riekit bandelę ant plikio galvos, ant baltų kailinių.

Lapė nusivedė avinėlį už kalnelio. Piemenys galvojo galvojo, ant ko bandelę riekti. Atsiminė, kad jų skerdžius plikas ir baltais kailiniais vilki.

Pasidėjo bandelę ant skerdžiaus galvos ir prariekė. O iš bandelės purvas — ant plikos skerdžiaus galvos ir baltų kailinių. Ištepė skerdžiui galvą, užlipdė akis, supurvino baltus kailinius. Piemenys dar vijo lapę, bet nepavijo.

O lapė nusivedė avinėlį miškan, pasidarė rateliukus, įsikinkė avinėlį, įsisėdo ir važiuoja:

— Skumbarkšt, avinėli, pyragėliu pirktas. Skumbarkšt, avinėli, pyragėliu pirktas.

Važiuoja važiuoja ir susitinka vilką. Vilkas prašo:

—    Kūmute, kūmute, pavėžėk ir mane. Labai aš privargęs.

—    Dėk jau vieną kojelę.

Įkėlė vilkas vieną koją ir stripsi ant trijų.

—    Kūmute, kūmute, pavėžėk ir antrą kojelę.

—    Dėk ir antrą. Tik rateliukų nesulaužyk! Įkėlė vilkas antrą koją ir stripsi ant dviejų.

—    Kūmute, kūmute, pavėžėk ir trečią kojelę.

—            Dėk jau ir trečią. Ką su tavim padarysi? Tik, žiūrėk, rateliukų nesulaužyk!

Įkėlė vilkas ir trečią koją ir šokčiuoja tik ant vienos. Ir vėl prašo:

—    Kūmute, kūmute, pavėžėk ir ketvirtą kojelę.

—    Dėk jau ir ketvirtą.

Kai tik atsistojo vilkas visom  keturiom, rateliukai triokšt ir sulūžo. O lapė bartis:

—    Ak tu pagone, mano rateliukus sulaužei! Eik miškan ir padaryk naujus.

—    Kadgi aš nemoku, kūmute.

—    Nueik miškan, prieik prie berželio ir sakyk:

—  Lingu lingu, berželi,
Pasidarai vilkui važeli
Kreiva pavažėle,

Tiesiu stipinėliu.

Nuėjo vilkas miškan ir staugia:

—  Lingu lingu, berželi,
Nesidarai vilkui važeli
Kreiva pavažėle,

Tiesiu stipinėliu.

Pastaugė kiek ir sugrįžo be vežimėlio:

—    Kadgi, kūmute, man nepasidaro.

—    Pasaugok mano avinėlį, tai aš pati pasidarysiu vežimėlį.

Kai tik lapė nubėgo, vilkas tuoj papjovė avinėlį, mėsą suėdė, žarnas išrito, pilvą akmenų su virkščiom prikišo, pririšo avinėlį prie medžio ir nubėgo. O lapė nuėjo prie berželio ir prašo:

— Lingu lingu, berželi, Pasidarai lapei važelį — Kreiva pavažėle, Tiesiu stipinėliu.

Rateliukai tuoj ir pasidarė. Atidardėjo lapė su rateliukais, atsirišo nuo medžio avinėlį, pasikinkė, įsisėdo ir ragina:

—    Škumbarkšt, avinėli, pyragėliu pirktas. O avinėlis — nei iš vietos.

—    Škumbarkšt, avinėli, pyragėliu pirktas!

Avinėlis stovi. Ragino ragino lapė avinėlį. Iššoko iš vežimėlio apsidairyti. Žiūri, papilvėj virkščia kabo.

—     Kas gi čia tau, avinėli? — ir patraukė virkščią.

Kai tik patraukė, tai visi akmenys iš avinėlio ir išbyrėjo. Suprato lapė, kad vilkas ją apgavo — avinėlį suėdė. Eina verkdama, vilką keikdama. Išėjo į laukus, eina paruge. O žmonės rugius pjovė. Rado lapė pieno puodynę, įkišo galvą, pieną išgėrė, o atgal galvos nebeištraukia. Pamatė žmonės, užsiundė šunimis. Šunys vyt vyt lapę ir pavijo, nutvėrė už uodegos ir sudraskė.