Isėjo kartą našlaitėlis pasaulin laimės ieškoti. ėjo ėjo ir priėjo didelį dvarą. tame dvare rado gyvenančius du se-nelius. Pasiprašė pas juos naktigulto. Seneliai priėmė ir sako:

— Negerai tau, vaikeli, bus pas mus. Čia yra daug raganų. Jos mums akis išlupė, gali ir tau išlupti.

Berniukas ir liko pas senelius. Seneliai jam liepė ožkas ganyti. Pasidirbo berniukas dūdelę, pasilaužė šmaikščią vytelę ir nusivarė ožkas sodan. Gano, gano ir pamatė, kad atlekia ragana, šaukdama:

—  Ko tu po mūsų sodą ožkas ganai? Mes tavo tėvui akis išlupom, tavo močiai išlupom ir tau išlupsim.

O berniukas sako:

—  Ką gi padarysi: išlupsit, tai bus išlupta. Bet duokit prieš tai man dūdele pagroti.

Ragana davė. Berniukas pradėjo groti, o ragana — šokti. Šoko šoko, kol privargo, o privargusi pradėjo pilvu šliaužti. Tada pribėgo berniukas prie raganos, sudavė vytele ir užmušė raganą. Parsiginė ožkas namo ir papasakojo seneliams visa, kas atsitiko. Seneliai labai apsidžiaugė tokiu berniuko drąsumu. Kitą dieną berniukas vėl išginė ožkas sodan. Atlekia dar bjauresnė ragana ir rėkia:

— Ko tu po mūsų sodą ožkas ganai? Mes tavo tėvui, tavo močiai akis išlupom ir tau išlupsim.

O berniukas sako:

—    Ką gi padarysi: išlupsit, tai bus išlupta. Tik duokit pirma man dūdele pagroti.

—    Grok,— sako ragana.

Kai tik berniukas pridėjo dūdelę prie lūpų, ragana pradėjo šokti. Šoko šoko, kol privargo, o privargusi ėmė pilvu šliaužti. Tada pribėgo berniukas prie raganos ir kai pradėjo jai vytele duot, duot — ir užmušė raganą.

Trečią dieną berniukas vėl gena cžkas sodan. Atlekia pati bjauriausia ragana, rėkdama:

—   Ko tu po mūsų sodą ožkas ganai? Mes tavo tėvui akis išlupom, tavo močiai akis išlupom ir tau išlupsim!

O berniukas vėl sako:

—    Ką gi padarysi: išlupsit, bus išlupta. Tik pirma duokit man dūdele pagroti.

—    Gerai", grok,— sako ragana.

Kai tik berniukas groti, ragana — šokti. Šoko šoko, kol privargo, o privargusi pradėjo pilvu šliaužti. Pribėgo tada berniukas prie raganos ir ėmė mušti, bet ragana prašosi, kad neužmuštų.

—     Atiduok mano tėvo ir močios akis, tai paleisiu.
O ragana sako:

—            Nueik pirtin ir ten rasi dvi skryneles: raudoną ir mėlyną. Mėlynoj skrynelėj bus tėvo akys, o raudonoj — močios. Ten rasi ir kraujo buteliuką. Pirma tėvams į akis įlašink kraujo, paskui įdėk akis — ir matys.

Berniukas parsivarė ožkas namo, uždarė, nuėjo pirtin ir ten rado dvi skryneles ir kraujo buteliuką. Parėjo namo ir klausia senelius:

—    Ar norit, tėveliai, atgauti akis? O tėvai sako:

—    Kaipgi, sūneli, nenorėsi šviesybės.

Tada iškūreno berniukas pirtį, nuprausė senelius, įlašino kraujo ir Įdėjo akis. Seneliai neišpasakytai džiaugėsi šviesybe-ir labai dėkojo berniukui.

Vieną dieną atskrido pas senelius varnas ir krunksi:

—     Krun, krun, prašau veselion.

Prisikepė seneliai pyragų ir, ant ožių užsisėdę, išjojo veselion, o namie paliko vieną berniuką. Visus raktus jam atidavė, o vieną norėjo sau pasilikti, bet berniukas ėmė prašyti:

—            Tėtei, tėtei, aš tau tiek gera padariau: sodą nuo raganų atpirkau, akis įdėjau, o tu gaili man raktą palikti.

Susisarmatijo senis ir atidavė raktą berniukui. Kai tik berniukas liko vienas, tuoj atsirakino tuo raktu draudžiamas duris ir rado labai gražų arklį. Išsivedė tą arklį, pasibalnojo ir išjojo po pasaulį pamandravoti.

Sugrįžo seniai iš veselios, žiūri — nėra namuose nei berniuko, nei arklio. Užsėdo senis ant ožio ir — vytis. Vijosi, vijosi, pavijo ir liepia atiduoti arklį, o berniukas sako:

—            Tėtei, tėtei, aš tau tiek gera padariau: sodą nuo raganų atpirkau, akis įdėjau, o tu jgaili šito arklio.

Susisarmatijo senis, paliko arklį ir sugrįžo namo. Bet namie senį apibarė senelė, kam atidavė arklį, ir vėl liepė vytis. Vijosi, vijosi ir pasivijo berniuką. Bet ir vėl berniukas atsiprašė senį, kad neatimtų arklio. Senis vėl sugrįžo namo, o čia jį pati bara, varo, kad jotų arklio atimti. Išjojo senis ant ožio, vijosi, vijosi ir nebepavijo. Sugrįžo senelis namo ir, nors pati barėsi, nebeieškojo arklio. O berniukas nujojo ir nujojo, daugiau ir nebegrįžo.