Gyveno diedukas su bobute ir turėjo gaidžiuką ir vištytę. bobutė pasiuvo gaidžiukui raudonas kelnytes, o višty-tei — mėlyną šniuravonėlę. Džiaugias gaidžiukas su vištyte, laksto po pirkelytę, gaidžiukas gieda, vištytė korkia. Nusibodo bobutei, atidarė duris ir išvarė gaidžiuką su vištyte.

— Štiš, ko čia lakstot,— man net galvą sopa. Eikit miš
kan riešutaut.

Ir išėjo gaidžiukas su vištyte. Ėjo, ėjo ir nuėjo miškan. Ieškojo, ieškojo riešučiukų ir pamatė vieną kekelę aukštai aukštai ant lazdos.

—    Lipk tu, vištyte, aš galiu naujas kelnytes suplėšyti,— sako gaidžiukas.

—    Ne, lipk tu, gaidžiuk, aš galiu šniuravonėlę suplėšyti: bars bobutė.

Paklausė gaidžiukas vištytės ir įlipo lazdynan. Skina gaidžiukas riešutus ir meta žemėn, o vištytei liepia žiūrėti, kur jie lėks. Vištytė kai žiūrėjo pakreipus galvytę, tai rie-šučiukas kaip lėkė jai tiesiai akytėn ir išmušė akytę. Vištytė pradėjo rėkti:

— Kuda ka ka ka, gaidžiukas akytę išmušė, kuda ka
ka ka, gaidžiukas akytę išmušė.

Parbėgo vištytė namo rėkdama. Bobutė vištytei akytę nuprausė, aprišo ir patupdė lovos kampelin.

Tada diedukas pasiėmė pušinę, bobutė kačergą ir išėjo miškan gaidžio ieškoti. Rado jau išlipusį iš lazdos ir sako:

—    Gaidy, gaidy, kam tu vištytei akytę išmušei?

—    Aš nekaltas,— sako gaidžiukas.— Kam lazdynas man kelnytes suplėšė?

Nubėgo diedukas su bobute pas lazdyną:

— Lazdynai, lazdynai, kam tu gaidžiukui kelnytes su
plėšei — gaidžiukas vištytei akytę išmušė.

Lazdynas sako:

— O kam mane ožka pagraužė?
Nubėgo diedukas su bobute pas ožką:

— Ožka, ožka, kam tu lazdyną pagraužei: lazdynas
gaidžiukui kelnytes sudraskė, gaidžiukas vištytei akytę iš
mušė.

Ožka sako:

— Mė kė kė, kam manęs piemenė neganė?
Nubėgo diedukas su bobute pas piemenę:

— Piemene, piemene, kam tu ožkos neganei: ožka laz
dyną pagraužė, lazdynas gaidžiukui kelnytes sudraskė,
gaidžiukas vištytei akytę išmušė.

Piemenė sako:

— O kam man močia bandelės nepakepė?
Nubėgo diedukas su bobute pas močią:

— Moč, moč, kam tu piemenei bandelės nepakepei:
piemenė ožkos neganė, ožka lazdyną pagraužė, lazdynas
gaidžiukui kelnytes sudraskė, gaidžiukas vištytei akytę
išmušė.

Močia sako:

— O kam man kiaulė tešlą suėdė?
Nubėgo diedukas su bobute pas kiaulę:

— Kiaule, kiaule, kam tu močiai tešlą suėdei: močia
piemenei bandelės nepakepė, piemenė ožkos nepaganė,
ožka lazdyną pagraužė, lazdynas gaidžiukui kelnytes su
draskė, gaidžiukas vištytei akytę išmušė.

Kiaulė sako:

— Kriu kriu kriu, o kam vilkas mano vaikus išnešiojo?

Nubėgo diedukas ir bobutė pas vilką:

— Vilkai, vilkai, kam tu kiaulės vaikus išnešiojai:
kiaulė močios tešlą suėdė, močia piemenei bandelės nepa
kepė, piemenė ožkos nepaganė, ožka lazdyną pagraužė,
lazdynas gaidžiukui kelnytes sudraskė, gaidžiukas vištytei
akytę išmušė.

Vilkas rėkti:

— A aū, a aū, kas mane seną penės?
Toli toli miške atsišaukė vilko vaikai:

— Mes, mes, tėveli, tave seną penėsimi Mes tau atne
šim baroniuką, mes tau atnešim paršiuką! Mes, mes, tėve
li, tave seną penėsimi

Primušė, primušė diedukas su bobute vilką ir parėjo namo, ir daugiau nebeleido gaidžiuko su vištyte miškan riešutauti.