Izmantošana nekomerciāliem mērķiem. Atsauce uz biedrību Ideju Forums obligāta.
e-pasts pasakas@pasakas.net
Īkstītis (Pirštelis)
Teicējs: Irena Jakovļeva
Buvo senelis ir senelė, ir jie paprastoj blogoj trobelėj gyveno. Ir jie vaikų neturėjo. Senelis išėjo arti, o senelė liko. Ji trupino burokus ir atpjovė geležimi pirštelį. Nunešė ant krosnies ir nusviedė. O pirštą aprišo, gal kuo aptepė. Pati kūrena krosnį ir blynus kepa. Kepa ji blynus tuos, tiktai girdi — ant krosnies žabaruose kas traška. Žiūri:
— Ogi kas čia? Ogi tu, vaikeli, iš kur tu?
— Et, mama atpjovei pirštelį, tai iš pirštelio būsiu mamai sūneliu. Tai dabar nešiu tėtei valgyti.
Senelė surišo, jis ir neša. Neša, neša, nunešė ligi kalnui, jis lobe ir šaukia:
— Tėte, tėte! Tas klauso:
— Ogi kas čia? — nuo kalno bėgt. Tas Pirštelis atneša pusryčius.
— Iš kur tu ėmeisi?
— Mama trupino burokus, atpjovė pirštelį ir užmetė į žabarus. Paėmė valgį, atsisėdo.
— Ai, tėveli, nulįsiu į arklio ausį ir akėsiu. Jis akėja. Tuokart važiuoja ponas su šešiais arkliais.
— Padėk, dieve!
— Ačiū.
— Na, kas čia, žmogau, tavo akėja?
— Tai mano sūnus akėja.
— Na?! Na, o kaip?
— Arklio ausy.
— Parduok tu man! Tėvas jau ir negaili jo.
— Aš tau duosiu aukso katilėlį.
Tam seniui ir labai gerai. Ir pardavė, ponas nusivežė. Sulaukęs nakties, Pirštelis ir sako į pono tarnus:
— Aš regėjau pas poną pinigų ir riešutų. Tik jūs man padėkit: aš įlįsiu per langą, o jums paduosiu.
Gerai. Kai įlindo, ėmė rėkti:
— Bernai, ei bernai, kas vogt — ar pinigai, ar riešutai?!
— Kam riešutai? Kam riešutai? Pinigus!
Užgirdo ponas ir išvaikė juos. Sulaukė kitos nakties.
— Regėjau pono lašinių... Įlįsiu, atpjausiu lašinių ir jums paduosiu
per langą.
Įlipo ir vėl rėkia:
— Bernai, ei bernai! Ar taukus imt, ar lašinius?! Ką mes darysim?
— Kas iš taukų? Lašinius! Pirštelis ir vėl:
— Bernai, ei bernai, ką imt? Ar taukus, ar lašinius?
Pajuto ponas, užgirdo visas dvaras. Ieškot, ieškot. Pradėjo visa kratyti. O jis į stogo šiaudelį įlindo ir jo neregėt. Rytą šeimininkė nuėjo pjauti lašinių, o jis rėkia:
— Neliesk, tai mano! Neliesk, tai mano!
Šeimininkė atsilapojus atbėga į trobą. Nuėjo ponia, pjauna lašinius, o jis rėkia:
— Neliesk, tai mano!
Ir poniai — neliesk! Kas daryti? Nuplėšė tą stogą. Kur jį dėti? Ir nunešė į tvartą. Karvė kai ėdė, ir suėdė šiaudelį su Piršteliu. Nueina karvės laidyti. Kaip laidysi, kad karvės pilve:
— Neliesk, tai mano! Neliesk, tai mano!
Perėjo ir ponas, ir ponia — ir vis šitaip. Reikia jau tą karvę pjauti. Ir papjovė. Buvo kūdra. Vėdarus nunešė į kūdrą mazgoti. Merga dar sugrįžo niekočios, o kur buvęs, kur nebuvęs, vilkas atlėkė iš pakalnės ir nusinešė vėdarą. Už kelių dienų — vaikščioja avelės, o vilkas šliaužia į aveles. O tuokart tas berniukytis:
— Piemenės, piemenės, vilkas į aveles šliaužia!
Kaip ims piemenės šaukti! Šaukė, šaukė ir nušaukė vilką.
— Pirštel, Pirštel, kur man tave dėti?
— Nunešk mane į tėvelio dvarelį. Prie tėveliui liksiu, o tu ir vėl sau nueisi.
Kaip šitaip — nunešė vilkas į atšlaimą:
— Pirštel, Pirštel, jau aš atšlaime.
— Ne, vilkeli, nunešk mane į pirkią.
Neša į pirkią. Pirštelis greitųjų smukt
iš vilko ir rėkt:
— Tėte, mama, vilkas pirkioj!
Senė su seniu už kačergų, už geležų — ir užmušė vilką.
— Ko tu čia, boba, ieškai?
— Čia yra mano karvelėlis.
— Kad pažįsti, tai imkis, o kad nepažįsti, tai tau galvą šalin.
Tada ana greitai karvelėlį į sterblę ir per duris. Tada anas pavirto žmogumi. Tada abudu ir atsivedė namo.