Buvo senelis ir senelė, ir jie paprastoj blogoj trobelėj gyveno. Ir jie vaikų neturėjo. Senelis išėjo arti, o senelė liko. Ji trupino burokus ir atpjovė geležimi pirštelį. Nunešė ant krosnies ir nusviedė. O pirštą aprišo, gal kuo aptepė. Pati kūrena krosnį ir blynus kepa. Kepa ji blynus tuos, tiktai girdi — ant krosnies žabaruose kas traška. Žiūri:

—     Ogi kas čia? Ogi tu, vaikeli, iš kur tu?

—     Et, mama atpjovei pirštelį, tai iš pirštelio būsiu mamai sūneliu. Tai dabar nešiu tėtei valgyti.

Senelė surišo, jis ir neša. Neša, neša, nunešė ligi kalnui, jis lobe ir šaukia:

—      Tėte, tėte! Tas klauso:

—      Ogi kas čia? — nuo kalno bėgt. Tas Pirštelis atneša pusryčius.

—      Iš kur tu ėmeisi?

—      Mama  trupino  burokus,  atpjovė  pirštelį  ir  užmetė  į  žabarus. Paėmė valgį, atsisėdo.

—      Ai, tėveli, nulįsiu į arklio ausį ir akėsiu. Jis akėja. Tuokart važiuoja ponas su šešiais arkliais.

—      Padėk, dieve!

—      Ačiū.

—      Na, kas čia, žmogau, tavo akėja?

—      Tai mano sūnus akėja.

—      Na?! Na, o kaip?

—      Arklio ausy.

—      Parduok tu man! Tėvas jau ir negaili jo.   

—      Aš tau duosiu aukso katilėlį.

Tam seniui ir labai gerai. Ir pardavė, ponas nusivežė. Sulaukęs nakties, Pirštelis ir sako į pono tarnus:

—            Aš regėjau pas poną pinigų ir riešutų. Tik jūs man padėkit: aš įlįsiu per langą, o jums paduosiu.

Gerai. Kai įlindo, ėmė rėkti:

—      Bernai, ei bernai, kas vogt — ar pinigai, ar riešutai?!

—      Kam riešutai? Kam riešutai? Pinigus!

Užgirdo ponas ir išvaikė juos. Sulaukė kitos nakties.

— Regėjau pono lašinių... Įlįsiu, atpjausiu lašinių ir jums paduosiu
per langą.

Įlipo ir vėl rėkia:

—    Bernai, ei bernai! Ar taukus imt, ar lašinius?! Ką mes darysim?

—      Kas iš taukų? Lašinius! Pirštelis ir vėl:

—      Bernai, ei bernai, ką imt? Ar taukus, ar lašinius?

Pajuto ponas, užgirdo visas dvaras. Ieškot, ieškot. Pradėjo visa kratyti. O jis į stogo šiaudelį įlindo ir jo neregėt. Rytą šeimininkė nuėjo pjauti lašinių, o jis rėkia:

—    Neliesk, tai mano! Neliesk, tai mano!

Šeimininkė atsilapojus atbėga į trobą. Nuėjo ponia, pjauna lašinius, o jis rėkia:

—    Neliesk, tai mano!

Ir poniai — neliesk! Kas daryti? Nuplėšė tą stogą. Kur jį dėti? Ir nunešė į tvartą.  Karvė kai  ėdė,  ir suėdė šiaudelį su   Piršteliu.  Nueina  karvės laidyti. Kaip laidysi, kad karvės pilve:

—    Neliesk, tai mano! Neliesk, tai mano!

Perėjo ir ponas, ir ponia — ir vis šitaip. Reikia jau tą karvę pjauti. Ir papjovė. Buvo kūdra. Vėdarus nunešė į kūdrą mazgoti. Merga dar sugrįžo niekočios, o kur buvęs, kur nebuvęs, vilkas atlėkė iš pakalnės ir nusinešė vėdarą. Už kelių dienų — vaikščioja avelės, o vilkas šliaužia į aveles. O tuokart tas berniukytis:

—    Piemenės, piemenės, vilkas į aveles šliaužia!

Kaip ims piemenės šaukti! Šaukė, šaukė ir nušaukė vilką.

—      Pirštel, Pirštel, kur man tave dėti?

—      Nunešk mane į tėvelio dvarelį. Prie tėveliui liksiu, o tu ir vėl sau nueisi.

Kaip šitaip — nunešė vilkas į atšlaimą:

—    Pirštel, Pirštel, jau aš atšlaime.

—    Ne, vilkeli, nunešk mane į pirkią.
Neša į pirkią. Pirštelis greitųjų smukt

iš vilko ir rėkt:

—    Tėte, mama, vilkas pirkioj!

Senė su seniu už kačergų, už geležų — ir užmušė vilką.

—     Ko tu čia, boba, ieškai?

—     Čia yra mano karvelėlis.

—     Kad pažįsti, tai imkis, o kad nepažįsti, tai tau galvą šalin.

Tada ana greitai karvelėlį į sterblę ir per duris. Tada anas pavirto žmogumi. Tada abudu ir atsivedė namo.