Gyveno kartą tėvas ir močia. jie turėjo du vaikus: jonuką ir elenytę. močia apsirgo, sirgo sirgo ir numirė. tėvas vedė kitą. O jos būta raganos. Pamotė labai nekentė vaikų, o labiausiai Jonuko. Vieną dieną ragana įsinorėjo Jonuko mėsytės ir geidė, kad tėvas jį papjautų. Tėvui buvo gaila vaikų, tai jis išvedė abu vaikus į mišką, pastatė jiems pirkelytę ir paliko miške. O grįždamas nušovė varną, iškepė, iščirškino ir nunešė raganai:

—   Va, Jonuko mėsytė.
Ragana paragavo ir sako:

—         Fe fe fe, čia ne Jonuko mėsytė,— ir išmetė varną pro langą. Ir vėl rėkia:

—   Noriu Jonuko mėsytės! Noriu Jonuko mėsytės!
Tėvas nuėjo miškan ir nušovė kiškį. Vėl gardžiausiai iškepė, padavė raganai ir sako:

—   Cia jau Jonuko mėsytė.

Ragana paragavo ir pažino, kad čia ne Jonuko mėsytė:

—         Fe fe fe, čia ne Jonuko mėsytė,— ir išmetė kiškį pro langą. Geidžia ir geidžia ragana Jonuko mėsytės. Tėvas, nebežinodamas ką daryti, pasiėmė šautuvą ir išėjo miškan. O tą dieną buvo labai didelis vėjas, tai vaikai ir negirdėjo tėvo ateinant. Nuėjo tėvas prie pirkelytės, žiūri — abu vaikai sėdi už lango. Tėvas prisitaikė ir nušovė Jonuką. Parnešė ir numetė raganai:

—      Te, ėsk!

Ragana tik ėda Jonuką, tik triuškina, apgraužia kaulelius ir meta už lango. Atėjo iš miško ir Elenytė verkdama. Ji nusirišo nuo galvytės skarelytę, paklojo ant žemės, surinko jon Jonuko kaulelius ir padėjo po perinčiu sakalėliu. Ir išperėjo sakalėlis iš tų kaulelių karvelėlį. Vieną rytą išėjo Elenytė sodan ir girdi paukštelį giedant:

—  Ūžavo vėjelis, ūžavo,
Kai mane tėvelis pasavo,
Laumė ragana suėdė,
Kaulelius pro langeli išmėtė.
Atėjo sesulė baltoji,
Baltojon skarelėn surinko

Ir po sakalėliu padėjo,

Man sakalėlis išperėjo.

Aš — mažas paukštelis sakalėlis,

O mano vardas — karvelėlis.

Klauso Elenytė. Paukštelis pradėjo ją šaukti:

—      Eikš pas mane, sesyte, aš tave apdovanosiu.

Kai Elenytė priėjo, paukštelis jai numetė šilko rietimą. Apsidžiaugė Elenytė, parbėgo namo ir parodė šilką tėvui ir pamotei. Tėvas irgi išėjo sodan, o paukštelis vėl gieda:

—  Ūžavo vėjelis, ūžavo,
Kai mane tėvelis pasavo,
Laumė ragana suėdė,
Kaulelius pro langelį išmėtė.
Atėjo sesulė baltoji,
Baltojon skarelėn surinko

Ir po sakalėliu padėjo,

Man sakalėlis išperėjo.

Aš — mažas paukštelis sakalėlis,

O mano vardas — karvelėlis.

Pamatęs tėvą, paukštelis jį pradėjo šaukti:

—      Eikš, tėveli, aš tave apdovanosiu.

Kai tėvas priėjo, tai paukštelis jam numetė kapšą, pilną pinigų. Pamotė sako:

—      Eisiu ir aš, gal. ir mane apdovanos.
Išėjo sodan, o paukštelis gieda:

— Ūžavo vėjelis, ūžavo,

Kai mane tėvelis pasavo,

Laumė ragana suėdė,

Kaulelius pro langelį išmėtė.

Atėjo sesulė baltoji,

Baltojon skarelėn surinko

Ir po sakalėliu padėjo,

Man sakalėlis išperėjo.

Aš — mažas paukštelis sakalėlis,

O mano vardas — karvelėlis.

Pabaigęs giesmelę, paukštelis sako:

—      Eikš eikš, mama, ir tave apdovanosiu.

Kai tik ragana priėjo, paukštelis kaip metė girnapusę ir užmušė raganą. Tada paukštelis nusileido sodan. Elenytė jį pagavo, nukirpo jam sparniukus, ir paukštelis atvirto berniuku. Ir visi trys laimingai gyveno.