Gyveno kartą pirkelytej katinėlis ir gaidelis. išėjo katinėlis miškan malkų, o gaideliui liepė namus saugoti: nie-kur neiti, nieko neįsileisti. Kai tik katinėlis išėjo, atvažiavo lapė su rateliukais ir šaukia gaidžiuką:

—    Gaidžiuk, gaidžiuk, eikš pasivažinėti.

—    Neisiu,— sako gaidžiukas,— bijau katinėlio. Liepė namus saugoti, neisiu.

- Eikš, gaidžiuk, aš tave gražiai pavažinėsiu. Kelis kartus aplink pirkelytę apvešiu ir paleisiu. Nebijok: katinėlis nė nesužinos.

O gaidžiukui labai noris pasivažinėti. Išėjo gaidžiukas iš pirkelytės, įsisėdo į lapės rateliukus. Lape a p vežė vieną, kitą kartą aplink pirkelytę ir vežas toliau nuo vieno kalnelio ant kito. Gaidžiukas prašyt:

— Paleisk mane, paleisk mane.

O lapė dar greičiau bėgt. Tai gaidžiukas pradėjo giedoti:

—  Kakarieko,  mane veža Per aukštus kalnus

Per grįstus tiltus, Per žalias girias, Per ąžuolijas, Kakarieko, kakarieko!

Užgirdo katinėlis gaidžiuką giedant, atbėgo ir atėmė jį iš lapės. Dar primušė, ko neklauso, ko su lape važinėjasi.

Kitą dieną katinėlis vėl išėjo miškan malkų ir prisakė gaidžiukui niekur neišeiti. Kai tik katinėlis už kalnelio užėjo, vėl atvažiuoja lapė su rateliukais ir šaukia gaidžiuką:

—    Gaidžiuk, gaidžiuk, eikš pavažinėsiu. Žiūrėk, kokie gražūs mano rateliukai.

—    Ne, neisiu. Katinėlis prisakė nesivažinėti. Kam vakar mane taip toli vežei?

—    Tai kad tu ir nekantrus, gaidžiuk. Būčiau pavažinėjus! nuo vieno kalnelio ant kito ir būčiau vėl namo parvežusi. Jei nenori toli važinėtis, eikš, šiandien tik aplink pirkelytę apvešiu.

Neiškentė gaidžiukas ir vėl įšoko į lapės rateliukus. O lapė jau nebeveža aplink pirkelytę: pasileido tiesiai miškan. Gaidžiukas vėl giedot:

— Kakarieko, mane veža Per aukštus kalnus, Per grįstus tiltus, Per žalias girias, Per ąžuolijas, Kakarieko, kakarieko!

Katinėlis buvo toli nuėjęs ir nebeišgirdo gaidžiuko. Lapė bėgo, bėgo ir parsivežė gaidžiuką namo. Papylė jam saują grūdų, liepė lapiukam ganyti, o pati užlipo ant pečiaus pasišildyti, pailsėti.

— Jūs, vaikeliukai, nelakstykit, nerėkaukit! Aš kiek
pamiegosiu — labai privargau, kol gaidžiuką prisikalbinau
ir parsivežiau.

O lapiukai pešioja gaidžiuką, gaidžiukas rėkia. Atėjo prie lapės olos ubagas ir gieda:

— Tai gražumas lapelės
Su penketu vaikelių,
Ana pati šešta,
Gaidžiukas sekmas —
Žalius rugius bloškia,
Košytę verda.

Užgirdo lapė ubagą giedant ir sako:

— Kas čia taip gražiai gieda? Išneškit, vaikai, ubagui
duonos riekę.   - n

Atriekė lapė duonos riekę ir padavė vienam lapiukui. Tas išnešė. Ubagas kaukšt kūjeliu, užmušė lapiuką, įkišo terbon ir vėl gieda:

— Tai gražumas lapelės
Su penketu vaikelių,
Ana pati šešta,
Gaidžiukas sekmas —
Žalius rugius bloškia,
Košytę verda.

Lapė vėl sako:

— Kas čia taip gražiai gieda? Išneškit ubagui duonos
riekelę. Ilgai nebūk, pašauk ir aną lapiuką, ko ten stovi.

Išnešė antras lapiukas duonos riekę, ubagas kaukšt, užmušė j j ir — terbon. Ir vėl gieda:

— Tai gražumas lapelės
Su penketu vaikelių,
Ana pati šešta,
Gaidžiukas sekmas —
Žalius rugius bloškia,
Košytę verda.

Lapė sako:

— Kas čia taip gražiai gieda? Išneškit jam duonos rie
kelę ir pašaukit anuos vaikus pirkion.

Taip ubagas išmušė visus lapiukus ir vėl gieda:

— Tai gražumas lapelės Su penketu vaikelių, Ana pati šešta, Gaidžiukas sekmas — Žalius rugius bloškia, Košytę verda.

— Kas čia taip gražiai gieda? Išneškit jam duonos riekelę. Kur tie vaikai? Visi žiopso prie ubago. Kur čia mano rykštė? Duosiu aš jiem!

Nušoko lapė nuo pečiaus, atriekė abišalę riekę ir išnešė ubagui. Ubagas ir ją kaukšt, ir užmušė. Tada įėjo ubagas pirkion, rado supešiotą gaidžiuką. Gaidžiukas viską papasakojo, kaip čia buvo. Tada jie atsivedė ir katinėlį, ir visi trys gražiai gyveno.