Gyveno skurdžiai du seneliai, kad vargiai bepragyveno. Vieną kartą senė užmaišė duoną ir neturi miltų atminkyti. Taip jiems bebėdojant, ateina senelis.

—     Na, ko jūs bėdojat, seneliai? Ko jums maža, ko trūksta?

—     Ogi matai, seneli, skurdžiai gyvenam. Įmaišėm duoną, o nėra kuo atminkyti, nėra miltų!

—     Gerai,— sako senelis,— bus duonos jums iki valiai.

Senelis išėjo, duonos atsirado kiek tik nori, sočiai. Gyvena anys ir džiaugiasi. Ateina tas pats senelis vėl pas juos ir klausia:

—     Na, ko jums dabar trūksta?

—     Pinigų, pinigų! — rėkia iš viso pilvo senis su senele.

—     Gerai, bus,— tarė senelis ir išėjo.

Tuoj bematant atsirado jiems daug pinigų. Džiaugiasi ir gyvena. Ateina tas pats senelis vėl pas juos ir klausia:

—     Na, ko jūs dabar norit?

—     Ogi kad mes būtume dideli ponai, būtų karieta, gražūs arkliai!

—     Gerai,— sako,— bus.

Ir atsirado karieta, gražūs arkliai, o anys — dideli ponai. Neilgai trukus pas juos vėl ateina tas pats senelis ir vėl klausia:

—     Na, ko jums dabar trūksta, ko norit?

—     Ogi mes norim būti karaliais.

—     Gerai, būkite karaliais.