Izmantošana nekomerciāliem mērķiem. Atsauce uz biedrību Ideju Forums obligāta.
e-pasts pasakas@pasakas.net
Karaļmeita un āzītis (Karaliūčia ir oželis)
Teicējs: Irena Jakovļeva
Gyveno kartą karalius. Iš ėjo jis medžioti. Medžiojo medžiojo ir įsino rėjo gerti. Priėjo ežerą. Kai tik pasilenkė gerti, tai tik kažin kas capt ir nutvėrė jį už barzdos. Karalius prašo:
— Paleisk, paleisk.
O tas sako:
— Pažadėk atiduoti tą, ko namie nepalikai, už aštuoniolikos metų, tai paleisiu.
Karalius ir pažadėjo. Eina karalius namo. Jau iš tolo atbėga tarnai ir praneša:
— Karaliau, gimė duktė!
Visi džiaugiasi, tik vienas karalius liūdnas. Karalienė klausia, ko jis toks liūdnas. Karalius nesako. O karaliūčia auga tokia gera, tokia graži. Jau baigiasi ir aštuoniolikti metai. Tėvas užsidaręs ir verkia, ir plaukus sau rauna. Karalienė prispyrė:
— Pasakyk, kas tau yra? Ko tu toks nusiminęs?
Karalius ir pasakė. Nusiminė abudu, Suko:
— Mūsų širdys neišturės, kai velnias atvažiuos karaliūčios atsiimti.
nių, teri čia viena palikti. Viską slapta susiruošė ir vieną naktj išvažiavo, visa, visa išsivežė, o dukterj paliko miegančią. Rytą karaliūčia atsibudo, žiūri, visur tuščia: nei žmenei gyvulių, nei daiktų. Apibėgiojo rūmus, sodusnieko nėra. Įbėgo tvartan - nieko. Tik patamsy, kampė, sumekeno oželis.
— Kur visi? — klausia karaliūčia.
— Išvažiavo, — sako oželis, — o manės kampe nepamatė ir paliko.
Karaliūčia — verkti, o oželis jai ir sako:
— Ožy, ožy, kur važiuoji?
— Turgelin, ponučiai, turgelin!
— Ožy, ožy, ką tu veži?
— Šienelį, ponučiai, šienelį.
— Ožy, ožy, mes tave pjausim.
- Nepjaukit, ponučiai, nepjaukit. Aš jum gražią glenmelę pagiedosiu.
— Na, tai giedok!
— Atrišk mane nuo ryšio, tai aš tave išgelbėsiu,
Karaliūčia rišo rišo, negali atrišti. Nubėgo pirkion peilio, bet visi peiliai buvo išvežti. Tada ji mėšlyne rado geležtę, tai dzyravo dzyravo oželio ryši ir nupjovė. Oželis greit pasidarė vežimiuką, prisikrovė šiaudų, paguldė karaliūčią, apklojo šienu, pasikinkė ir išvažiavo. Važiuoja, skubina ir susitinka svotus - velnius. Tie jau važiuoja karaliūčios atsiimti. Svotai sustubdė ožį ir sako:
— Sėdi, sėdi karaliūčia
Krikšto suole, viduj lango,
Rūtų vainiką dėvėdama,
Aukso žiedą mūvėdama,
Savo mielo belaukdama.
Svotam labai paliko oželio giesmė. Leido jie ožiui to liau važiuoti, o patys nurūko dvaran. Bėga, skubinasi oželis, kad lik toliau nuvažiuotų. Žiūri, kiti svotai prieš atvažiuoja. Privažiavo, sustabdė oželį ir klausia:
— O karaliau karaliūnai,
Užgirdo karalius, kad oželis šaukiasi pagalbos. Jis greit sumastė virves gryno šilko ir pasiunte per jūras. Įsisėdo oželis su karalaite į laivą ir vos spejo nuo kranto atsistumti, atpyškėjo iš dvaro supykę svotai. Jie suprato. ką oželis vežė. Pribėgo svotai prie marių ir šaukia:
Mastyk mastyk gryno šilko,
Leisk virveles per mareles,
Pasigailėk savo dukros,
Savo vaiko.
— Oi karaliau karaliūnai,
Mastyk mastyk gryno šilko,
Leisk virveles per mareles,
Pasigailėk savo žento,
Savo vaiko.
Karalius surinko iš visos karalystės skudurus, pakulai ir nuvijo virves. Paleido laivą su tom virvėm. Svotai apsidžiaugė, visi sumačkėjo į laivą, bet kai tik laivas įplaukė vidurin marių, virvės nutrūko ir visi svotai prigėrė. O oželis su karaliūčia laimingai perplaukė per marias. Ant kranto jų laukė karalius su karaliene ir visi žmonės. Karalius labai padėkojo oželiui už karaliūčios išgelbėjimą. Visi vėl laimingai gyveno. Karaliūčia labai mylėjo oželį ir niekur su juo nesiskirdavo.
— Ožy, ožy, kur važiuoji?
— Turgelin, ponučiai, turgelin.
— Ožy, ožy, ką čia veži?
— Šienelį, ponučiai, šienelį.
— Ožy, ožy, mes tave pjausim.
— Nepjaukit, ponučiai, nepjaukit: aš jum gražią gies melę pagiedosiu.
— Na, giedok!
Oželis ir pradėjo giedoti:
— Sėdi, sėdi karaliūčia
Krikšto suole, viduj lango,
Rūtų vainikq dėvėdama,
Aukso žiedq mūvėdama,
Savo mie/o be/aukdama.
Patiko svotams giesmelė ir paleido oželį, o patys nudardėjo į rūmus. Bėga net uždusęs oželis, kad tik toliau nubėgtų. Sustinka trečius svotus su jaunikiu — baisiu vel niu. Sustabdė oželį ir klausia:
— Ožy, ožy, kur važiuoji?
— Turgeliu, ponučiai, turgelin!
— Ožy, ožy, ką čia veži?
— Šienelį, ponučiai, šienelį.
— Ožy, ožy, mes tave pjausim!
— Nepjaukit, ponučiai, nepjaukit: aš jum gražią giesmelė pagiedosiu:
— Sėdi, sėdi karaliūčia
Krikšto suole, viduj lango,
Rūtų vainikq dėvėdama,
Aukso žiedq mūvėdama,
Savo mie/o be/aukdama.
Patiko svotam oželio giesmė, ir nusiskubino jie dvaran, kur karaliūčia jų laukia. O oželis skubinas, bėga, kad tik greičiau marias pasiektų. Privažiavo prie marių, oželis ir šaukia:
Vieną dieną atskrido pas senelius varnas ir krunksi:
— Krun, krun, prašau veselion.
Prisikepė seneliai pyragų ir, ant ožių užsisėdę, išjojo selion, o namie paliko vieną berniuką. Visus raktus jam davė, o vieną norėjo sau pasilikti, bet berniukas ėmė ašyti:
— Tėtel, tėtel, aš tau tiek gera padariau: sodą nuo rapų atpirkau, akis įdėjau, o tu gaili man raktą palikti.
Susisarmatijo senis ir atidavė raktą berniukui. Kai tik niukas liko vienas, tuoj atsirakino tuo raktu draudžias ir rado labai gražų arklį. Išsivedė tą arklį, pasinojo ir išjojo po pasaulį pamandravoti. Sugrįžo seniai iš veselios, žiūri — nėra namuose nei niuko, nei arklio. Užsėdo senis ant ožio ir —vytis. Vii, vijosi, pivijo ir liepia atiduoti arklį, o berniukas o;
— Tėtel, tėtel, aš tau tiek gera padariau: sodą nuo anų atpirkau, akis įdėjau, o tu gaili šito arklio.
Susisarmatijo senis, paliko arklį ir sugrįžo namo. Bet nie senį apibarė senelė, kam atidavė arklį, ir vėl liepė is. Vijosi, vijosi ir pasivijo berniuką. Bet ir vėl berniuatsiprašė senį, kad neatimtų arklio. Sems vėl sugrįžo no, o čia jį pati bara, varo, kad jotų arklio atimti. Išsenis ant ožio, vijosi, vijosi ir nebepavijo. Sugrįžo elis namo ir, nors pati barėsi, nebeieškojo arklio. O niukas nujojo ir nujojo, daugiau ir nebegrįžo.
