Gyveno senelis ir senele. anys tris dukteris. vieną dieną senis nuėjo turgun, nusipirko ožką ir parsivedė namo. Rytą tėvas liepia vyriausiajai dukteriai ginti ožką ir gerai priganyti. Duktė ganė ganė visą dieną, priganė, vakare upėj pagirdė ir gena namo. Tėvas pasitiko prie vartų ir klausia:

—     Tu ožkele nabagėle,—
Ką tu valgei,

Ką tu gėrei?

O ožka sako:

—     Šakų, tėveli,
Purvų šaukštelį,
Notrių kąsnelį.

Supyko tėvas ant dukters, kam ožkos nepriganė, pradėjo ją mušti, mušė mušė ir užmušė. Kitą rytą liepė antrajai dukteriai ginti. Ta ganė po pievas, po dobilienas,

priganė, kad ožka net skersa eina, dar upėje pagirdė ir varosi namo. O tėvas jau laukia prie vartų ir klausia:

—      Tu ožkele nabagėle,
Ką tu valgei,

Ką tu gėrei?

O ožka mekena: 

—      Šakų, tėveli,
Purvų šaukštelį,
Notrių kąsnelį.

Supyko tėvas ant dukters, kam ožkos nepriganė, ir užmušė ją. Trečią dieną išginė trečioji duktė. Bijodama tėvo, ganė ganė ožką, kaip tik mokėjo, upėj prigirdė, varosi vakare namo. Ožkos net šonai plyšta, tiek priėdusi. Tėvas laukia prie vartų ir klausia:

—      Tu ožkele nabagėle,
Ką tu valgei,

Ką tu gėrei?

O ožka vėl meluoja:

—      Šakų, tėveli,
Purvų šaukštelį,
Notrių kąsnelį.

Tėvas supyko ant dukters, mušė mušė ir užmušė. Kitą rytą išginė ožką senelė. Ganė ganė, geriau ir ganyti negali, dar ir žolės ožkai prirovė, karklų šakų prilaužė, upėj pagirdė. Eina ožka išsipūtusi, skersa, kaip bačka. Pasitiko diedas prie vartų ir klausia:

—      Tu ožkele nabagėle,
Ką tu ėdei,

Ką tu gėrei?

Ožka vėl savo:

—     Šakų, tėveli,
Purvų šaukštelį,
Notrių kąsnelį.

Supyko tėvas ant pačios, mušė mušė ir užmušė. Kitą rytą nebėra kam ožką ginti. Išginė pats senis. Priganė, pagirdė ir varosi namo. Prieš vartus užbėgo senis ožkai už akių ir klausia:

—     Tu ožkele nabagėle,
Ką tu valgei,

Ką tu gėrei?

Ožka nepažino, kad ją senis ganė, ir vėl meluoja:

—     Šakų, tėveli,
Purvų šaukštelį,
Notrių kąsnelį.

Dabar senis pamatė, kad ožka melagė:

—Ak tu melage, dėl tavęs aš dukteris ir pačią užmušiau. Palauk tu!

Pasigavo senis ožką, pasikabino palubėj ir pradėjo vieną šoną skusti, kitą lupti. Kol dar skuto, ožka kentėjo, bet kai pradėjo gyvai kailį lupti, ožka pasimuistė, virvė nutrūko ir ožka pabėgo. Bėgo bėgo ir įlindo bitės avilin. Atskrido bitė ir klausia:

—     Zy zy zy,

Kas čia mano avily? Eik oran, eik oran!

Ožka iš avilio sako:

—     Aš — ožkelė nabagėlė.
Pusė skusta, pusė lupta,
Ylų ragai, tūbų ausys,

Kupra šepetinė,

Uodega kanapinė,

Kai šoksiu — subadysiu Ir su žemėm sumaišysiu.

Bitė nenusigando ožkos. Įskrido avilin ir įgėlė ožkai nuskustan šonan. Ožka kaip šoko ir iššoko iš avilio oran. O prie avilio tupėjo vilkas. Jis nutvėrė ožką ir sudraskė. Tai taip ir baigė savo dienas ožkelė melagėlė.