Buvo vienas bernas, labai doras ir teisinas. jis suderėjo tarnauti pas poną visus metus už tris skatikus. dirbo, klau-sė pono, ką liepdavo, vis padarydavo. Kai pasibaigė metai, ponas jam užmokėjo tris skatikus. Bernas paėmė tuos skatikėlius ir įmetė šulnin. Skatikai ir nuskendo dugnan. Bernas ir sako:

—      Matyt, neteisingai tarnavau, kad nuskendo.
Suderėjo tarnauti antrus metus vėl už tris skatikus. Vėl dirbo sąžiningai, klausė pono. Pasibaigus metams, ponas jam sumokėjo tris skatikus. Paėmė bernas tuos skatikėlius, nuėjo prie šulnio ir įmetė. Skatikai ir vėl nuskendo. Bernas sako ponui:

—            Dar aš pas tave ir trečius metus būsiu, nes šituos metus dar neteisingai, matyt, tarnavau.

Trečiuosius metus jis sąžiningiausiai tarnavo, kad net mintis pono žinojo. Pasibaigus tretiems metams, bernas vėi gavo tris skatikus. Jis ir šituos įmetė šulnin. Šitie nebe-skendo, o ir anie šeši iškilo. Bernas sako:

—      Dabar tai jau sąžiningai tarnauta.

Jis išsisėmė iš šulnio devynis skatikus ir, kai ponas važiavo turgun, bernas padavė jam savo pinigus ir sako:

—    Nupirk man ką nors.

—    O ką tau nupirkti?

—    A, ką pirma sutiksi, tą ir nupirk.

Išvažiavo ponas. Važiuoja važiuoja, netoli miesto susitinka žydą su maišu. Ponas klausia:

—    Ką čia neši? Žydas sako:

—    Nešu katę prigirdyti.

Ponas sako:

—    Parduok ją man.

—    Pirk,— sako žydas.

—    O kiek nori?

—    O kiek duosi?

Ponas pasiūlė devynis skatikus. Žydas labai apsidžiaugė ir pardavė katę. Ponas įkišo katę maišan, nuvažiavo miestan, atliko visus savo reikalus ir jau grįžta namo. Bet bevažiuodamas paklydo. Važiuoja važiuoja, jau ir sutemo. Privažiuoja didelį dvarą. Pasiprašė naktigulto. Tai to dvaro ponas ir sako:

—            Šitas dvaras negeras. Mes ir patys jame nenakvojam. Kai tik ateina naktis, tai ir išvažiuojam kitur nakvoti. Kas tik nakvoja dvare, tai jį kažin kas suėda. Rytą tik
kaulus randam.

Nėr ką ponui daryt, sako:

—      Nakvosiu.

Davė jam šeimininkai žvakę, jis pasiėmė tą katę ir liko vienas visam dvare. Užsidegė žvakę, pasitupdė prie savęs katę ir laukia. Kai tik sutemo, visa aptilo, pradėjo iš visų kampų lįsti pelės. Tokia jų daugybė! Katė tuoj šoko pelių gaudyti. Sugauna, papjauna ir deda į krūvą, į krūvą. Papjovė visas peles, sukrovė didžiausią krūvą. Kai pelių nebebuvo, ponas atsigulė ir užmigo.

Rytą parvažiavo šeimininkai ir eina į kambarį pono kaulų išmesti, agi žiūri — gyvas, ponas ramiausiai miega, o pelių — didžiausia krūva. Apsidžiaugė šeimininkai, kad

katė dvarą išgelbėjo, ir prašo poną parduoti jiems katę. Ponas sako:

— Apipilkit katę ant ledo auksu, tai parduosiu.

Gerai, šeimininkai sutiko. Nuėjo ant ežero, o ledas buvo švarus, ką tik užšalęs. Pastatė katę ant ledo ir pila auksu. O auksas tik čiūžt ir nuslysta ledu toliausia. Pylė pylė, pripylė didžiausią krūvą, kol katės nebesimatė.

Susisėmė ponas auksą maišan ir važiuoja namo. Važiuodamas galvoja: „Ką veiks bernas su tokia daugybe pinigų? Neduosiu aš jam,visų, pasiliksiu ir sau bent pusę." Kai tik taip pagalvojo, ir paklydo: nebežino nei kelio, nei namų. „Atiduosiu visus, tegul turi. Jis man taip dorai trejus metus tarnavo, o aš dar suku nuo jo." Kai tik pagalvojo atiduoti bernui auksą, vėl gerai važiuoja. Parvažiavo namo, įvažiavo dvaran ir vėl pagalvojo: „Neduosiu jam visų pinigų. Tada jis bus už mane turtingesnis. Pasiliksiu nors trečdalį." Ir vėl paklydo, neberanda namų. „Ne, nereikia man svetimų pinigų",— sako ponas ir vėl mato, kad stovi savo kieme. Ir atidavė bernui visus pinigus.