Kitąsyk gyveno vienas žmogus su pačia. Turėjo jiedu tris dukteris. Sykį tas žmogus išėjo į laukus arti. Apsiniaukė, šalta. Tas žmogus sako:

—           Kad pasirodytų saulė ir mane sušildytų, tai aš duočiau jai vyriausią
dukterį.

Taip tuoj pasirodė saulė ir jį sušildė, o vyriausia duktė tuomsyk atnešė jam pietų. Sako tėvas:

—    Aš tave pažadėjau saulei.

—            Gerai, tėveli. Kad pažadėjai, tekėsiu.
Čia tuoj  atėjo saulė  ir nusigabeno  ją.  Kai parėjo tas žmogus aręs namo, klausia boba:

-                      O kur duktė?

Sako:

—     Apvesdinau su saule. Tada tas žmogus nuvažiavo į girią malkų kirsti.

Kirto per dieną, pakol susikrovė į vežimą, jau jį taip sutemė, kad jis kirvio savo rankose nemato. Sako:

—           Kad nors mėnulis pašviestų, atiduočiau
jaunesnę dukterį.

Tuoj mėnulis apšvietė, pasidarė šviesu taip kaip dieną. Tuomsyk ir duktė vidurinė atėjo pas tėvą: grybus rinkusi suklydo ir susivėlino.

—     Na,— sako tėvas,— aš tave, vaikeli, pažadėjau mėnuliui.

—     Gerai, tėveli. Kad pažadėjai, tai tekėsiu.

Ir tuo atėjo mėnulis, ir nusigabeno ją. O kad jis parvažiavo namo, boba klausė:

—      O kur tai duktė, kad nepareina?

Sako:

—      Aš ją apvesdinau su mėnuliu. Atėjo šienapjūtė. Tas

nuėjo žolės pjauti. O jau karštis, kad dalgį jis negali rankose išlaikyti! Sako:

—            Kad nors vėjas pūstų, būtų
vėsiau, aš jam jauniausią dukterį
pažadėčiau.

Taip tuoj ėmė vėjas pūsti, jau jam gerai, bet kaip tik ateina jauniausia duktė, atneša jam pietų. Sako:

—            Aš tave, vaikeli, vėjui
pažadėjau.

—            Kad pažadėjai, tai tekėsiu.
Čia tuoj atėjo vėjas ir nusigabeno ją. O kad jis parėjo namo, klausia boba:

—     O kur duktė?

Sako:

—     Aš ją apvesdinau su vėju.

Na, jau gerai: visas tris dukteris išleido. Bet praeina kokia pora savaičių — išsiilgo jis vyriausios dukters. Eina pas saulę žentą į svečius. O kad atėjo, jau buvo vakaras. Sako saulė žentas:

—            Sumaišyk miltų ir iškepk tėvui blynų.

Tai duktė sako:

—    Vakaras   dabar, kaip čia krosnį kurti. O saulė sako:

—            Nereikia ugnies, aš taip iškepsiu. Tik pilk man ant galvos.

Tai tuoj supylė ant galvos, saulė tuos blynus iškepė. Tėvas pasisvečiavęs nuėjo namo. O kad parėjo namo, tai jau buvo vakaras. Tai sako bobai:

—      Sumaišyk miltų, kepsim blynus!

—      Ko tu dabar naktį sumanei, čia nė ugnies nėra, nė nieko!

—      Nereikia ugnies: aš moku taip juos iškepti,— sako.— Pilk man ant galvos tešlą!

Tai boba suvertė jam ant galvos tešlą, kad to diedo aplipo ir plaukai, ir ausys, ir akys, ir snukis! Jis taip apsivėlė, vos per tris dienas galėjo pirty išsiprausti.

Pagyvenęs jis vėl kelias dienas, išsiilgo antros dukters. Eina jis pas mėnulį, pas savo dukterį. Atėjo — jau buvo vėl vakaras. Sako mėnuo žentas:

—     Eik į rūsį, atneši tėvui medaus. O tai duktė sako:

—     Kaip aš eisiu į rūsį — taip tamsu!

—     Tai nieko, aš pašviesiu.

Mėnuo pirštą padėjo ant tvoros — taip jai buvo matyt rūsy kaip dieną. Jis ten gerai pasisvečiavo, sugrįžo namo, sako bobai:

—     Eik į rūsį, atneši medaus.

—     Ar tu paikas? Kaip aš eisiu, kad taip tamsu!

Sako:

—     Aš pažibinsiu.

Boba išėjo į rūsį, o jis, padėjęs pirštą ant tvoros, žibina. O tai bobai kaip tamsu, taip tamsu. Tai nuo kopėčių belipdama nusivertė, susikūlė snukį. Atėjo boba, keikdama diedą, visa kruvina.

Praleido kelias dienas, išsiilgo jauniausios dukters. Eina, eina. Bet nuėjo, dar buvo šviesu. Ten toji duktė dailiai priėmė tėvą ir vyrą savo. O paskui sako vėjas:

—     Paimk kailinius, eisim ant vandens truputį pasivažinėti.

—     Prigersim!

— Ką tu? — sako vėjas.— Tik nešk skrandą: troboje karšta, nors paplaukiosim.

Ji įmetė kailinius į upę, abu užšoko ant tos skrandos, vėjas papūtė — nuvažiavo taip kaip su luotu. Parėjo diedas namo, sako bobai:

—      Na, imk kailinius: troboje šilta, eisim ant upės pasivažinėti.

—      Ką tu šneki? Ar tu jau visai kvailioji? Mes nuskęsim,— sako boba.

—      Ką tu nuskęsi? Aš mačiau, kaip mano žentas ant skrandos plaukiojo.

Taip tuoj paėmė skrandą, nunešus į upę metė, ir šoko abudu ant skrandos važiuoti. Skranda paskendo, o jų tik kojos pasirodė, ir tiek juos matė: nunešė /anduo.