Buvo senelis ir senelė. Senelė buvo nesveika, nuolatos kosėdavo ir nieko negalėdavo dirbti. Užtatai senelis jos nemylėjo ir diena iš dienos laukė, kad tik greičiau numirtų. Bet senelė net negalvojo mirti, kentė ir kentė sau toliau. Senis, nebesulaukdamas senės numirštant, paėmė ją, [metė vienmarškinę į rogeles, nuvežė į mišką, išmetė ant kalno ir parvažiavo sau namo. O šąla, šąla, kad net spraga! Senelė prisiglaudė prie akmens ir sėdėdama laukia mirties: mato, kad jau reikės sušalti. Jai besėdint, atėjo baisiai didelis ponas ir klausė senelę:

—      O ką — šąla, senei?

—      Šąla, ponuliuk, kaipgi nešąla: jau dabar jo laikas, tegul šąla sau sveikas!

—      Apsigręžęs ponas ir nuėjo tolyn. Tuo tarpu ir šaltis truputį sumažėjo. Palaukėjus ateina tas pats ponas, bet jau mažesnis. Atnešė kailinius, batus, nuometą ir pusę sūrio ir vėl klausia:

—    Ar šąla, senei?

Senelė atsakė:

— Šąla, ponuliuk. Jo darbas, jo laikas, tegul šąla sau sveikas.

Tada ponas apvilko senę kailiniais, apavė kojas, aprišo nuometą ir, padavęs pusę sūrio, liepė

valgyti, o pats vėl sau nuėjo. Ir šaltis visiškai sumažėjo. Apšilo senelė, sėdi prie akmenų ir valgo sūrį. Netrukus pamatė, kad kažin kas atvaži

uoja gražioje karietoj, užkinkytoj ketvertu arklių. Kai privažiavo artyn, pažino, kad tas pats ponas, tiktai jau buvo visiškai mažutis. Privažiavęs klausė:

— Ar šąla, senei?

—  Šąla, ponuliuk, kaipgi

nešals:  jo darbas, jo  laikas,tegul šąla sau sveikas!

Tada ponas išlipo iš karietos, pasodino į ją senelę, davė jai maišą pinigų

ir liepė važiuoti namo. Parvažiuoja senelė namo. Pamatęs senelis, kad kažin kas karietoj įvažiavo jo kiemelin, pamanė, kad koks ponas atvažiavo jo lupti už senelės sušaldymą. Išbėgo iš trobelės be kepurės pasitikti ir pamatė, kad karietoje sėdi senelė ir turi maišą pinigų. Dabar senelis su senele susitaikė ir gražiai sau toliau gyveno.

Netoli jų, kaimynystėje, gyveno kitas senelis, kuris, išgirdęs apie šitą atsitikimą, susikalbėjo su savo pačia apgauti šaltį. Nors pirmiau abu santarvėj gyveno, bet dabar tyčia pradėjo senis senės neapkęsti ir, šalčiams atėjus, nuvežė ją ant kalno ir paliko tenai vienmarškinę. O šąla, kad net pykši ir tvoros lūžta! Ateina labai didelis ponas ir klausia senę:

—    O ką? Šąla, senei?

Senė pakėlė užšalusias akis ir, vos begalėdama apversti liežuvį, ėmė keiktis ir plūstis, sakydama:

—    Atsitrauk, tu prakeiktasis! Kad tave perkūnėliai užmuštų!
Apsigręžė ponas ir nuėjo. Tuo tarpu dar labiau šalti pradėjo. Palaukėjus

truputį, vėl ateina tas pats ponas, bet jau daug didesnis, ir klausia senę:

—    Ar šąla, senei?

O senė kaip ir pirma keikė ir vis šaukė, kad jį perkūnas užmuštų. Jinai mat manė, kad tas ponas tyko jos pinigų pakliudyti, kuriuos ji tikėjosi gauti. Taip besėdėdama ir besibardama, senė ėmė ir sustingo. Tada šaltis įkišo ją į maišą, įdėjo maišą į geldą, užkinkė kiaulę ir nuvežė prie senio trobelės. Pamatė senis, kad atvažiuoja, su džiaugsmu išėjo pasitikti, bet, pamatęs, kad ne arkliais karietoj atvažiavo, o tik kiaule geldoje, senis nuliūdo. Pamatęs maišą, tuoj puolė prie jo, manydamas, kad tai pinigai. Atrišo, žiūri — jo senė sustingusi.