Bjwo kartą trys broliai: du protingi, treges kvailas. tėvas mirdamas liepė sonums saugotf jo kapą tris naktis. pir -mąją naktį turėjo eiti saugoti vyriausias sūnus. Bet jis labai nenorėjo ir sako:

—           Eik tu, kvaily, už mane tėvo kapo pasaugoti, už tai mano pati tau bandelę pakeps.

Gerai. Nuėjo kvailys ir atsigulė ant tėvo kapo. Vidurnaktį pakilo didelis viesulas, atsivėrė kapo duobė, išlėkė grabas, atsidarė, išėjo iš grabo tėvas ir klausia:

—     Kuris čia mano sūnus?

—     Aš — pats jauniausias, kvailys,— atsiliepė sūnus.
Tėvas sako:

—            Aš tau duosiu varinį švilpuką. Kai tau reikės kur keliauti, tu išeik laukan, sušvilpk tris kartus, ir atbėgs varinis arklys. Tu pro vieną ausį įlįsk, pro kitą — išlįsk, pats pasidarysi varinis ir, kur norėsi, nujosi.

Atsigulė tėvas graban, grabas užsidarė, duobė užsivertė. Kvailys atsigulė, ramiai išsimiegojo, o rytą parėjo namo. Brolio pati — jam bandelę. Kvailys graužia bandelę, o švilpuką pasisiejo ant virvelės ir pasikabino ant kaklo.

Kitą naktį reikia kapą saugoti antrajam sūnui. Tas ir prašo:

—           Eik tu, kvaily, už mane tėvo kapo pasaugoti. Už tai mano pati tau bandelę pakeps.

Nuėjo kvailys ant kapų, atsigulė ir snaudžia. Vidunaktį vėl pakilo didžiausias viesulas, atsivėrė duobė, išlėkė grabas, atsidarė, iš grabo išėjo tėvas ir klausia:

—    Kuris čia mano sūnus?

—    Aš — pats jauniausias, kvailys. Tai tėvas sako:

—            Aš tau duosiu sidabrinį švilpuką. Kai tau reikės kur keliauti, tai tu išeik laukan, sušvilpk tris kartus, ir atbėgs tau sidabrinis arklys. Tu pro vieną ausį įlįsk, pro kitą išlįsk, ir pats būsi sidabrinis, kur norėsi, nujosi.

Vėl atsigulė tėvas graban, duobė užsipylė, o kvailys išsimiegojo ir rytą parėjo namo. Brolio pati — jam bandelę. O švilpuką jis vėl pasikabino ant kaklo. Trečią naktį reikia jam pačiam kapą saugoti. Tingi kvailys,— niekas nebežada bandelės pakepti. Ką darys — nuėjo vakare. Vidunaktį pakilo didžiausias viesulas, medžių šakas tik laužo, atsivėrė duobė, išmetė grabą, atsikėlė tėvas ir klausia:

—    Kuris čia mano sūnus?

—    Aš — pats jauniausias, kvailys.

—    Aš tau duosiu auksinį švilpuką. Kai tau reikės kur keliauti, išeik laukan, sušvilpk tris kartus, atlėks auksinis arklys. Tu pro vieną ausį įlįsk, pro kitą išlįsk — ir pats būsi auksinis ir, kur norėsi, ten nujosi.

Vėl užsipylė duobė, viskas nurimo. Kvailys išsimiegojo ir parėjo namo. O bandelės jau niekas nepasiūlė. Pasikabino ir auksinį švilpuką ant kaklo. Kur eina, švilpukus barškina, o broliai juokiasi:

—            Matai, prisirinko kvailys geležėlių kur mėšlyne ir barškina.

Po kiek laiko to krašto karalius paskelbė, kad leis savo dukterį už to vyro, kuris su žirgu peršoks per dvylika vainikų. Išgirdo šitą naujieną protingieji broliai ir ruošiasi joti lenktynių, gražių arklių ir karalaičių pažiūrėti. Kvailys sako:

-— Broliukai, priimkit ir mane.

—            Dar ką išsigalvosi! Kas tave, lokį sučiumsį, priims? Užduokit,— sako savo pačioms,— kvailiui darbo: aguonas iš žemių rinkti, ir žiūrėkit, kad neišeitų kur.

Išjojo broliai, o marčios sumaišė aguonų su žemėm, uždėjo ant pečiaus ir liepė kvailiui aguonas išrinkti. Rinko rinko kvailys ir prašo:

—      Leiskit mane, marčiutės, oran nors atvėsti.

Marčios leido, tik liepė ilgai nebūti. Kai tik išėjo kvailys laukan, sušvilpė variniu švilpuku tris kartus, ir atlėkė varinis arklys kaip nulietas. Jis pro vieną ausį įlindo, pro kitą išlindo, ir pats pasidarė varinis: ir rūbai, ir kančiukas. Užsėdo ant varinio arklio ir išjojo, tik nurūko. Pusiaukelėj pasivijo brolius, tai kančiuku tik vienam šmaukšt, kitam—šmaukšt, ir nulėkė kaip vėjas. Prijojo karaliaus rūmus, atidarė jam vartus, įjojo vidun ir, kaip šoko,— tai ir peršoko per šešis vainikus. Apsigręžė kvailys ir vėl parlėkė namo. Pro vieną ausį įlindo, pro kitą išlindo ir vėl pasidarė prastas, su rudine. Užlipo ant pečiaus ir renka aguonas iš žemių. Parjojo ir broliai. Pačios klausia:

—    Na, kas gi laimėjo?

—    Niekas nelaimėjo,— sako broliai.— O kiek mes gražių ponų, karalaičių prisižiūrėjom! O gražiausias tai buvo vienas karalaitis, visas varinis: ir rūoai, ir arklys, ir kančiukas. Mus bejojančius pasivijo, kažin ko ant mūsų supyko, dar kančiuku perliejo. Bet ir jis peršoko tik per šešis vainikus.

—    Taigi aš ten buvau,— atsišaukė kvailys.

—    Eik eik tu, kvaily! — sako broliai.

Už kelių dienų karalius vėl skelbia rungtynes. Kas peršoks per dvylika vainikų, tam karalius atiduos dukterį. Broliai vėl ruošiasi joti pažiūrėti, o kvailį palieka namie. Liepia pačiom jam darbo užduoti — aguonas iš žemių rinkti. Rinko rinko kvailys aguonas iš žemių ir prašo marčias:

—      Išleiskit mane, marčiutės, oran atsivėdinti.

Kai tik kvailys išėjo laukan, sušvilpė sidabriniu švilpuku, ir tuoj atbėgo sidabrinis arklys. Kvailys pro vieną ausį įlindo, pro kitą išlindo  ir pats pasidarė visas sidabrinis, net šviečia.

Pasivijo brolius pusiaukelėj, sušėrė jiems kančiuku per nugaras ir nušvilpė. Įlėkė pro vartus ir peršoko per devynis vainikus. Apsisuko ir vėl kuo greičiausiai namo. Pro vieną ausį įlindo, pro kitą išlindo,— ir vėl paprastas bernas, su sermėga. Užlipo kvailys ant pečiaus ir lyg niekur nieko renka aguonas iš žemių. Parjojo naktį ir broliai, pasakoja, ką matę: kiek žmonių, kiek arklių. O vienas jaunikaitis — visas sidabrinis — net per devynis vainikus peršokęs. Bet ir šis ant jų kažin ko supykęs ir kančiuku per nugaras perliejęs.

—    Taigi aš ten buvau, broliukai,— atsišaukė kvailys nuo pečiaus.

—    Eik tu, kvaily, kvaily!— sako broliai.

Trečią kartą karalius vėl skelbia rungtynes. Kas peršoks per dvylika vainikų, tas gaus karaliūčią. Broliai vėl ruošiasi pažiūrėti. Kvailys prašo:

—     Broliukai, leiskit ir mane.

Bet broliai liepė jam aguonas iš žemių rinkti, o patys išjojo. Kvailys, kiek parinkęs, sako:

            — Marčiutės, leiskit mane oran nors atsivėdinti.
Marčios leido. Kvailys išėjo laukan, sušvilpė auksiniu švilpuku, atlėkė auksinis arklys. Kvailys pro vieną ausį įlindo, pro kitą išlindo ir pasidarė visas auksinis. Užšoko ant arklio ir nulėkė, nuskrido. Pasivijo brolius pusiaukelėj, perliejo juos kančiuku, nujojo karaliaus dvaran ir kaip šoko, tai ir peršoko per visus dvylika vainikų. Jau norėjo apsisukti ir joti namo, bet karalaitė kaip metė jam aukso žvaigždę, tai žvaigždė ir prilipo kaktoj.

Parjojo kvailys namo, pro vieną arklio ausį įlindo, pro kitą išlindo — vėl prastas, tik aukso žvaigždė ir pasiliko kaktoj. Kvailys nusirišo autakojį ir persirišo kaktą, kad žvaigždės nesimatytų, užlipo ant pečiaus ir renka aguonas. Sugrįžo ir broliai, pasakoja, kad šiandien auksinis jaunikaitis per visus dvylika vainikų peršokęs.

— Taigi ten aš buvau, broliukai,— atsišaukė kvailys.

—    Eik tu, kvaily! O kam gi galvą autakoju apsirišai?

—    Užsnūdau ant pečiaus ir nulėkiau žemėn, tai ir pra-simušiau kaktą.

Dabar jau karalius kelia vestuves ir kviečia visus šalies žmones. Broliai ruošiasi, o kvailys prašo, kad ir jį leistų.

— Rink aguonas iš žemių, o ne į vestuves!

Išjojo broliai, o kvailys sušvilpė auksiniu švilpuku, atbėgo auksinis arklys. Kvailys pro vieną ausį įlindo, pro kitą išlindo ir pasidarė visas auksinis. Užsėdo ant arklio ir nujojo į dvarą, bet čia vėl pro vieną ausį įlindo, pro kitą išlindo — ir vėl pasidarė paprastas žmogelis. Vaikšto tarp ponų apsirišęs kaktą. Visi geria, valgo, o jaunojo vis dar nėra. Karalaitė jau ir verkia. Šitokia sarmata: vestuvės suruoštos, o jaunojo — nėra. Kvailys nulindo kur kampan, atsisėdo už stalo ir valgo, geria. Kai pasigėrė, pabraukė per kaktą, ir nusmuko autakojis. Nuo aukso žvaigždės nušvito visas karaliaus dvaras. Tarnai nubėgo pas karalių ir karalaitę, pranešė, kad atsirado jaunasis. Karalius liepė jį atvesti. Atveda, žiūri — paprasčiausias žmogelis. Karalaitė nebenori už tokio prasto tekėti. Sako, gal ne tas. Tada kvailys sušvilpė visais trim švilpukais, ir atbėgo trys gražiausi arkliai: varinis, sidabrinis ir auksinis. Kvailys pro vieną ausį auksinio arklio įlindo, pro kitą išlindo ir pasidarė gražus jaunikaitis. Vedė kvailys karalaitę, atsikvietė dvaran brolius ir visi laimingai gyveno. Kiekvieną dieną vis važinėjo trim arkliais: variniu, sidabriniu ir auksiniu.