Buvo trys broliai: du protingi, treciastwciias. protingieji buvo vedę, o kvailys—ne. išėjo vieną kartą jų pačios miškan uogauti, paskui jas išsekė ir kvailys. Jis ten rado dar vieną bobą uogaujant, prisėlino ir užmušė. Parsinešė tą bobą namo. Nusigando broliai ir sako:

—    Ką tu, kvaily, padarei? Kam tu bobą užmušei?

—    Girdėjau, broliukai, kad dabar bobos labai brangios. Rytoj vešiu turgun parduoti.

Kitą dieną kvailys pasisodino negyvą bobą ratuos ir važiuoja turgun. Važiuoja per tiltą, žiūri, paskui jį atvažiuoja ponas su karieta. Kvailys ratus paliko ant tilto, o pats palindo po tiltu. Ponas rėkia:

—      Boba, duok kelią! Važiuok nuo tilto!

O boba — nieko. Kaip davė ponas botagu, ir nugriuvo boba. Kvailys tuoj iš po tilto ir rėkt:

—      Tu mano motutę užmušei!

Ponas sustabdė karietą, pribėgo prie kvailio ir sako:

—    Tik tu tylėk, nerėk, mes tau visko duosim.

—    Duokit maišą pinigų, tai nesakysiu.

Ponas pripylė maišą pinigų ir nuvažiavo. O kvailys važiuoja toliau turgun. Nuvažiavo, iškinkė arklį, pataisė bobą, kad tiesiau sėdėtų, už pono pinigus   nupirko sūrio,

sviesto, kiaušinių ir padėjo vežime prie bobos. O pats toliau stovi, žiūri. Priėjo žydas:

—    Nu, boba, po kiek kiaušiniai, po kiek sūris?
Boba tyli. Žydas vėl klausia. Boba tyli.

—           Boba, boba, ar tu užmigai, ar kurčia? — klausia žydas ir pakrutino bobą. Boba tik keberiokšt ir nuvirto. Kvailys tuoj prišoko ir rėkt:

—    Tu mano motutę užmušei! Aš tave milicijai įduosiu! Nusigando žydas ir sako:

—    Tik tu tylėk, aš tau maišą pinigų duosiu.

Pripylė žydas maišą pinigų. Kvailys parvažiavo namo, pasipylė pinigus asloj ir skaito. Pamatė broliai:

—    Iš kur tu, kvaily, šitiek pinigų gavai?

—           Taigi, brolyčiai, šitą bobą pardaviau. Ot, šiandien buvo bobos brangios!

Broliai labai pavydėjo kvailiui. Galvoja: „Jeigu kvailys už seną bobelę šitiek gavo, tai mes už savo gražias pačias dar daugiau paimsim." Užmušė broliai savo pačias ir nuvežė turgun. Juos tuoj suėmė milicija ir uždarė kalėji-man. Broliai sėdi kalėjime, o kvailys vienas šeimininkauja: turi ir galvijų, ir pinigų. Atbuvo broliai kalėjimą ir pikti grįžta namo. „Na, dabar mes kvailiui atkeršysim",— galvoja.

Jie pagriebė kvailį, įkišo maišan ir nunešė ežeran prigirdyti. O buvo žiema, ežeras užušalęs. Broliai pamiršo kirvį pasiimti ir neturi kuo eketės prakirsti. Vienas sako:

—    Eik tu atnešti. Kitas sako:

—    Eik tu,— ir nei vienas nenori eiti. Tada sako:

—    Eime abu.

Broliai parėjo namq kirvio, o kvailį paliko maiše. Sėdi, sėdi kvailys maiše, užgirdo, kad žydas atvažiuoja, ir pradėjo rėkti:

—            Nemoku nei skaityt, nei rašyt, nori mane žydų karalium pastatyt! Nemoku nei skaityt, nei rašyt, nori mane žydų karalium pastatyt!

Privažiavo žydas, tprrru, sustabdė arklį ir sako:

—           Oi, tu tylėk: aš moku ir skaityt, ir rašyt — galiu būti žydų karalium.

—     Tai tu išleisk mane iš maišo, o pats lįsk maišan.
Įlindo žydas maišan, kvailys jį užrišo, pats įsisėdo žydo

vežiman ir aplinkiniais keliais važiuoja namo. O broliai atsinešė kirvį, prakirto eketę ir tempia maišą eketėn. Žydas rėkt:

—     Oi, ką jūs darot? Už ką nekaltą žydą norit prigirdyt?

—            Matai, kvailys dar žydu apsimeta,— sako broliai ir įkišo žydą eketėn.

Pareina namo, žiūri — kieme stovi arklys su vežimu, o kvailys sveikas gyvas karsto gelumbes gražiausias ant tvorų, ant žardo. Klausia kvailį:

—    Iš kur tu tiek gelumbių, arklį su vežimu gavai?

—    Tai dėkui, broleliai,— sako kvailys.— Kai tik jūs mane įkišot eketėn, tai aš ir nugrimzdau pačian ežero dugnan. O ten kiek turto! Ir arklių, ir vežimų, ir visokių gelumbių. Tai aš vieną arklį pasikinkiau, priskroviau gelumbių ir parvažiavau. O kiek ten turto dar liko!

Suskalbėjo broliai, kad ir jiems būtų gerai medžiagų parsivežti, nuėjo prie ežero, prasikirto eketes, sušoko ežeran ir prigėrė. O kvailys liko visuos namuos vienas ir turtingai ir gerai gyveno.