Gyveno diedas ir boba. diedas turėjo šunį, o boba —gaidį. abu da2nai kalbėdavo, kurio gyvulys naudingesnis, rei-kalingesnis.

—         Šuo namus saugo,— sako diedas.— Pats kaulų pasiieško. O tavo gaidys kiek grūdų sulesa, o kiaušinių nededa.

Užpyko boba ant gaidžio ir išvarė:

—         Štiš, pagone, nei kiaušinių dedi, vien tik grūdus dykai lesi.

Išėjo gaidys. Eina mišku giedodamas, susitinka vilką:

—  Vilkai, vilkai, lįsk mano uodegon.

Vilkas ir įlindo. Eina eina toliau, susitinka mešką:

—  Meška, meška, lįsk mano uodegon.

Meška ir įlindo. Eina eina toliau ir susitinka lapę:

—  Lape, lape, lįsk mano uodegon.

Lapė ir įlindo. Ėjo ėjo gaidys ir priėjo didelį dvarą. Užskrido gaidys ant tvoros ir gieda:

— Kakaryko, šitas dvaras pūstas, Kakaryko, šitą dvarą išpūstėsiu.

Užgirdo ponas šitaip gaidį giedant, supyko ir liepė tarnam įmesti jį vištų tvartan: tegul gaidžiai jį užkapos. Kai tik gaidį įmetė tvartan, tuoj vištos pradėjo kurkti, kad svetimas gaidys, o gaidžiai šoko jo kapoti. Gaidys ir sako:

—      Lape, lape, lįsk iš uodegos!

Lapė tuoj išlindo, išpjovė visas vištas ir gaidžius, priede, priėdė, išsikasė urvą iš tvarto, išlindo ir nubėgo miškan. Rytą ponas sako tarnam:

—           Eikit išmesti iš tvarto užkapotą gaidį — dar smirdėti pradės.

Tarnai kai tik pradarė duris, tai gaidys pur pur per jų galvas ir išskrido. Užlėkė gaidys ant tvoros ir vėl gieda:

—  Kakaryko, šitas dvaras pūstas,
Kakaryko, šitą dvarą išpūstėsiu.

Dabar ponas liepė gaidį įmesti pas karves — gal jį subadys. Tarnai sugavo gaidį, įmetė karvių tvartan. Karvės tik atstatė ragus, o gaidelis ir sako:

—      Meška, meška, lįsk iš uodegos.

Meška išlindo ir išmušė visas karves. Rytą ponas liepia tarnam išmesti iš tvarto negyvą gaidį. Kai tik tarnai atidarė duris, gaidys ir išskrido iš tvarto. Tarnai žiūri, visos karvės išpjautos. ,,Kas čia per gaidys? — stebisi tarnai,— vištas išpjovė, karves išmušė." Nubėgo pas poną — pasakė. Ponas netiki, gal jūs tik prasimanot. Atėjo pats pažiūrėti. Teisybė, visos karvės guli negyvos, apgraužtos. Nusigando ponas, o gaidys užskrido ant tvoros ir gieda:

—  Kakaryko, šitas dvaras pūstas,-
Kakaryko, šitą dvarą išpūstėsiu.

Liepė ponas gaidį sugauti ir pas arklius įmesti — kad sumindžiotų. Tarnai gaudė gaudė gaidį visą dieną, tik vakare sugavo ir įmetė arklių tvartan. Arkliai prunkščia, kanopom kasa, spardos. O gaidys sako:

—      Vilkai, vilkai, lįsk iš uodegos.

Išlindo vilkas, išpjovė visus arklius: ir staininius, ir darbinius — nė vieno nepaliko. Rytą tarnai jau bijodami eina tvartan pažiūrėti ir randa visus arklius išpjautus. Persigando tarnai, bėga pas poną pranešti:

— Ponai, ponai,— sako,— kokia nelaimė: gaidys visus arklius išpjovė.

O gaidys išskrido iš tvarto, atsitūpė ant tvoros ir gieda:

—  Kakaryko, šitas dvaras pūstas,
Kakaryko, šitą dvarą išpūstėsiu!

Dabar ponas liepė gaidį sugauti ir šulnin įmesti —vis jau ten gaidys galą gaus. Įmetė gaidelį, jau tas skęsti ima, sparnais plasnoja ir šaukia:

—  Uodega, uodega, gerk vandenį,
Uodega, uodega, gerk vandenį!

Uodega ėmė gerti, gerti vandenį ir sugėrė visą šulnį. Vaikšto gaidžiukas po sausą šulnį ir gieda.

Rytą ponas liepė tarnam gaidį iš šulnio išgriebti — vanduo pasmirs. Tarnai atidarė šulnį, o gaidys per jų galvas ir išlėkė iš šulnio. Žiūri tarnai — šulnys dykas. Pasakė ponui. Ponas nebežino, ką su tokiu gaidžiu daryti. Liepė tarnam iškūrenti karštai pečių, kaip duonai, ir įmesti jan gaidį — tegul sudega. Sugavo gaidį ir įmetė pečiun. Pečius karščiausias, gaidelio plunksnos ėmė svilti, kojos degti. Gaidys ir rėkia:

—  Uodega, uodega, liek vandenį,
Uodega, uodega, liek vandenį!

Uodega pradėjo pilti vandenį, užpylė žarijas, užgesino pečių, ir nesudegė gaidys. Išskrido gaidys sveikas ir vėl gieda ant tvoros:

—  Kakaryko, šitas dvaras pūstas,
Kakaryko, šitą dvarą išpūstėsiu!

Nusiminė, supyko ponas — ką daryti su tuo gaidžiu. Liepė ponas gaidį įkišti skrynion, pilnon pinigų — ten gaidys tikrai užtrokš. Įmetė, uždarė, užrakino. O skrynia pilna pinigų, nėra nei kur pakrutėti. Tai gaidys ir sako:

—  Uodega, uodega, žėbėk pinigus,
Uodega, uodega, žėbėk pinigus.

Uodega žėbėt žėbėt ir visus pinigus sužėbėjo. Rytą ponas sako tarnams:

—            Išmeskit gaidį iš skrynios, kad pinigai neimtų smirdėti.

Atidarė skrynią. Žiūri, gaidys sveikas gyvas, tik purpt ir išskrido, o skrynia dyka, nė vieno pinigėlio. Pasakė ponui. Ponas liepė gaidį gaudyti, o gaidelis dar užlėkė ant tvoros ir užgiedojo:

—  Kakaryko, šitas dvaras pūstas,
Kakaryko, šitą dvarą išpūstėjau!

Ir parėjo gaidys net skersas namo. Priėjo prie durų ir šaukia:

—      Boba, boba, daryk duris.

Užgirdo bobutė gaidelį, net virsdama atidarė duris, apsidžiaugė, kad gaidelis pražuvėlis sugrįžo. O gaidys ir sako:

—      Boba, boba, paklok marškelę.

Bobutė paklojo ant aslos marškelę. Gaidys užlipo ant marškelės ir sako:

—  Uodega, uodega, pilk pinigus,
Uodega, uodega, pilk pinigus.

Uodega kai pradėjo pilti pinigus, tai didžiausią krūvą pripylė — visą pono skrynią. Bobutė labai džiaugėsi, gaidžiuką mylėjo, kviečiais lesino. Pavydi diedas bobai ir išvarė savo šunį:

—      Eik tu, tinginy, gal ir tu ką nors parneši.

Šuva išėjo ant mėšlyno, atsitūpė ir sako:

— Uodega, uodega, žėbėk visokius mėšlus, Uodega, uodega, žėbėk visokius skudurus!

Uodega sužėbėjo visą mėšlyną. Šuva skersas tuoj sugrįžo namo ir šaukia:

—    Diedai, diedai, daryk duris! Diedas linksmas atidarė duris:

—    Tai šunelis, tai geras! Ką gi tu man parnešei?

—    Diedai, diedai, klok ant aslos staladengtę. Diedas staladengtės neturėjo, tai nubėgo pas kaimynus,

pasiskolino ir paklojo po šuniu. O šuva sako:

— Uodega, uodega, mesk mėšlus, Uodega, uodega, mesk skudurus!

Ir prikrovė didžiausią krūvą smirdinčių skudurų. Supyko senis ant šunio ir išvarė iš namų, o boba su gaideliu ir toliau laimingai gyveno.