Gyveno tėvas ir mocla. anys turėjo du vaikus: jonuką ir elenytę. močia apsirgo ir numirė. tėvas vedė kitą. O ta labai nekentė vaikų ir išvarė juos iš namų. Eina eina sesytė su broliuku. Jonukas beeidamas įsinorėjo gerti. Užėjo veršio pėdelį, pilną vandens, ir jau norėjo gerti, o Elenytė draudžia:

—      Negerk, Jonuk, veršeliu pavirsi.

Paklausė Jonukas Elenytės ir negėrė. Ėjo ėjo, užėjo kumeliuko pėdelį, prilytą vandens.

—    Gersiu,— sako Jonukas.

—    Negerk,— draudžia Elenytė,— kumeliuku pavirsi. Eidami toliau, užėjo avinėlio pėdelį, prilytą vandens.

—    Gersiu,— sako Jonukas,— neiškentėsiu. O Elenytė draudžia:

—    Negerk, Jonuk, avinėliu pavirsi.

Jonukas labai norėjo gerti, nebepaklausė sesytės ir atsigėrė iš avinėlio pėdelio. Kai tik atsigėrė, ir pavirto avinėliu. Verkė verkė Elenytė, prisirišo avinėlį ir nusivedė

toliau. Ėjo ėjo, privargo ir užėjo į vienus namus naktigulto prašyti. Žmonės juos priėmė. Paskui Elenytė pas tuos žmones ir atliko visam laikui. Kai tik turėdavo ji kiek laiko, vis būdavo su tuo avinėliu. Jam ir plutelių nuo stalo nunešdavo, ir pamazgėlių gardesnių. Žmonės kraipė galvas, kad Elenytė taip myli avinėlį. Atėjo ruduo. Ponas sako:

—    Reikia šitą avinėlį pjauti. Nubėgo Elenytė pas avinėlį ir sako:

—    Avinėli Joneli, žada ponas tave pjauti. O avinėlis sako:

—            Ką gi darysi, kad jau pjaus, tegul pjauna. Tik tu prašyk, kad tau duotų žarnas išdaryti. Vienoj žarnoj rasi grūdelį, kitoj — žiedą. Tai tu grūdelį pasodink vienoj kelio pusėj, o žiedą pakask — kitoj.

Kai papjovė avinėlį, Elenytė prašo, kad jai duotų žarnas išdaryti. Davė. Ji beraišydama rado grūdelį ir žiedą. Grūdą pasodino vienoj kelio pusėj, o žiedą užkasė — kitoj. Kitą rytą žiūri,— išdygus auksinė obelėlė su aukso obuoliais, o kitoj kelio pusėj atsivėręs vyno šulnys. Kai tik Elenytė prieina prie obelėlės, tuoj visos šakos linkt linkt nusilenkia prie mergytės, ir ji gali pasiraškyti auksinių obuolių. Kai prieina prie šulnio, tai vynas pakyla iki viršaus, ir ji gali semti vyno kiek tik nori. O kai tik kas svetimas prieina prie obelėlės, tai jos šakos tik pur pur pur ir pasikelia aukštyn, o šulny vanduo tik sliūgt sliūgt ir nuslūgsta žemai. Bet Elenytė buvo gera, nepavydėjo nei obuolių, nei vyno: visiem paskindavo auksinių obuolių, pasemdavo vyno. Kiti žmonės iš toli atvažiuodavo pirkti auksinių obuolių ir vyno. Elenytė pasidarė labai turtinga.

Vieną kartą pro šalį važiavo karalius. Pamatęs auksinę obelėlę, norėjo nusipirkti obuolių. Bet Elenytė paskynę jam obuolių ir pasėmė vyno. Karaliui labai patiko ir pati Elenytė. Jis ją pasisodino karieton ir nusivežė savo dvaran. O paskui juos nusekė auksinė obelėlė ir vyno šulnys. Karalius vedė Elenytę ir laimingai gyveno, ir vis valgė auksinius obuolius ir gėrė vyną.

Tai ir susitarė tėvai išvažiuoti už jūrių marių, o dukterį čia vieną palikti. Viską slapta susiruošė ir vieną naktį išvažiavo, visa, visa išsivežė, o dukterį paliko miegančią.

Rytą karaliūčia atsibudo, žiūri, visur tuščia: nei žmonių, nei gyvulių, nei daiktų. Apibėgiojo rūmus, sodus — nieko nėra. Įbėgo tvartan — nieko. Tik patamsy, kampe, sumekeno oželis.

—    Kur visi? — klausia karaliūčia.

—    Išvažiavo,— sako oželis,— o manęs kampe nepamatė ir paliko.

Karaliūčia — verkti, o oželis jai ir sako:

—      Atrišk mane nuo ryšio, tai aš tave išgelbėsiu.

Karaliūčia rišo rišo, negali atrišti. Nubėgo pirkion peilio, bet visi peiliai buvo išvežti. Tada ji mėšlyne rado geležtę, tai dzyravo dzyravo oželio ryšį ir nupjovė. Oželis greit pasidarė vežimiuką, prisikrovė šiaudų, paguldė karaliūčia, apklojo šienu, pasikinkė ir išvažiavo. Važiuoja, skubina ir susitinka svotus — velnius. Tie jau važiuoja ka-raliūčios atsiimti. Svotai sustabdė ožį ir sako:

—    Ožy, ožy, kur važiuoji?

—    Turgelin, ponučiai, turgelin!

—    Ožy, ožy, ką tu veži?

—    Šienelį, ponučiai, šienelį.

—    Ožy, ožy, mes tave p j ausim.

—    Nepjaukit, ponučiai, nepjaukit. Aš jum gražią giesmelę pagiedosiu.

—    Na, tai giedok!

— Sėdi, sėdi karaliūčia Krikšto suole, viduj langOj Rūtų vainiką dėvėdama, Aukso žiedą mūvėdama, Savo mielo belaukdama.

Svotam labai patiko oželio giesmė. Leido jie ožiui toliau važiuoti, o patys nurūko dvaran. Bėga, skubinasi oželis, kad tik toliau nuvažiuotų. Žiūri, kiti svotai prieš atvažiuoja. Privažiavo, sustabdė oželį ir klausia:

—    Ožy, ožy, kur važiuoji?

—    Turgelin, ponučiai, turgelin.

—    Ožy, ožy, ką čia veži?

—    Šienelį, ponučiai, šienelį.

—    Ožy, ožy, mes tave pjausim.

—    Nepjaukit, ponučiai, nepjaukit: aš jum gražią giesmelę pagiedosiu.

—    Na, giedok!

Oželis ir pradėjo giedoti:

—          Sėdi, sėdi karaliūčia
Krikšto suole, viduj lango,
Rūtų vainiką dėvėdama,
Aukso žiedą mūvėdama,
Savo mielo belaukdama.

Patiko svotams giesmelė ir paleido oželį, o patys nudardėjo į rūmus. Bėga net uždusęs oželis, kad tik toliau nubėgtų. Sustinka trečius svotus su jaunikiu — baisiu velniu. Sustabdė oželį ir klausia:

—    Ožy, ožy, kur važiuoji?

—    Turgelin, ponučiai, turgelin!

—    Ožy, ožy, ką čia veži?

—    Šienelį, ponučiai, šienelį.

—    Ožy, ožy, mes tave pjausim!

—    Nepjaukit, ponučiai, nepjaukit: aš jum gražią giesmelę pagiedosiu:

—          Sėdi, sėdi karaliūčia
Krikšto suole, viduj lango,
Rūtų vainiką dėvėdama,
Aukso žiedą mūvėdama,
Savo mielo belaukdama.

Patiko svotam oželio giesmė, ir nusiskubino jie dvaran, kur karaliūčia jų laukia. O oželis skubinas, bėga, kad tik greičiau marias pasiektų. Privažiavo prie marių, oželis ir šaukia:

—          O karaliau karaliūnai,
Mastyk mastyk gryno šilko,
Leisk virveles per mareles,
Pasigailėk savo dukros,
Savo vaiko.

Užgirdo karalius, kad oželis šaukiasi pagalbos. Jis greit sumastė virves gryno šilko ir pasiuntė per jūras. Įsisėdo oželis su karalaite į laivą ir vos spėjo nuo kranto atsistumti, atpyškėjo iš dvaro supykę svotai. Jie suprato, ką oželis vežė. Pribėgo svotai prie marių ir šaukia:

—          Oi karaliau karaliūnai,
Mastyk mastyk gryno šilko,
Leisk virveles per mareles,
Pasigailėk savo žento,
Savo vaiko.

Karalius surinko iš visos karalystės skudurus, pakulas ir nuvijo virves. Paleido laivą su tom virvėm. Svotai apsidžiaugė, visi sumačkėjo į laivą, bet kai tik laivas įplaukė vidurin marių, virvės nutrūko ir visi svotai prigėrė. O oželis su karaliūčia laimingai perplaukė per marias. Ant kranto jų laukė karalius su karaliene ir visi žmonės. Karalius labai padėkojo oželiui už karaliūčios išgelbėjimą. Visi vėl laimingai gyveno. Karaliūčia labai mylėjo oželį ir niekur su juo nesiskirdavo.