Buvo katė sena sena, visų senių senele. buvo vilkas senas senas, visų senių senelis. buvo meška sena sena, visų se-nių senelė. Buvo kiškis senas senas, visų senių senelis. Vieną kartą jie visi susirinko draugėn. Katytė ir sako:

—            Mes visi seni ir labai nusidėję. Reikia eiti išpažinties.

Na, gerai. Ir išėjo visi. Eina eina mišku ir priėjo didelę duobę — nei peršokti, nei aplink apeiti. Tai katytė perdėjo per duobę savo lazdą ir sako:

—            Čia bus mūsų išpažintis: kas pereis lazda per duobę — tas bus nekaltas, o kas įlėks — kaltas.

Katė ėjo pirmoji. Jos nageliai aštrūs, tai tik skrebu skrebu skrebu ir perėjo. Paskui ėjo vilkas, tai tik bumbt ir įlėkė duobėn. Ejo meška, žnekt ir įlėkė. Ejo kiškis, ir tas tik pumpt ir įlėkė duobėn.

Katė pasiėmė lazdelę ir sako:

—            Jūs visi kalti, tai ir būkit duobėj, o aš einu toliau pasivaikščioti.

Katė miške pasipauksteliavo, vėl perėjo per duobę ir sugrįžo namo.

O žvėrys būva duobėj vieną dieną, antrą dieną, trečią, o išlipti negali. Jau ir ėsti įsinorėjo, išalko. Ką daryti? Tada lapė ir sako:

—      Rėkim. Kuris neišrėks, tą pj ausim.

Pradėjo visi žvėrys rėkti. Rėkė rėkė, o kiškelis jau ir užkimo, tik — čė čė čė,— ir nebeišrėkia. Supuolė žvėrys ir sudraskė kiškelį. Pasidalijo jo mėsą ir suėdė. Vėl išbuvo žvėrys duobėj tris dienas ir baisiai išalko. Lapė vėl sako:

—      Rėkim. Kuris neišrėks, tą pjausim.

Na, visi rėkia, rėkia, tik vilkas — aū aū aū — nebeišrėkia. Meška su lape papjovė vilką ir ėda jo mėsą. Kai meška užmigo, lapė iškasė duobelę ir paslėpė dalį mėsos. Po kelių dienų jos pabaigė vilko mėsą. Meška nebeturi ko ėsti, o lapė išsikasa paslėptos mėsos ir ėda. Meška klausia:

—    Kūmute, kur tu gavai mėsos?

—    Ogi išsitraukiu gabalą iš šono ir ėdu.

Meška ir patikėjo. Prasiplėšė šoną, išsitraukė tuzy tuzy gabalą mėsos ir pastipo.

Liko duobėje tik lapė. Gera jai čia — mėsos daug turi. Tik kaip išlipti iš duobės? tskrido prie duobės kėkštas, atsitūpė ant medžio šakos ir gieda:

—            Čė čė čė, tai gražumas rnano vaikelių. Čė čė čė, tai gražumas mano vaikelių.

O lapė jam sako:

—            Kad būtum geras, prilaužytum šakelių, primestum duobėn, tada aš galėčiau išlipti ir tavo vaikelių pažiūrėti.

Kėkštas ėmė rinkti, laužyti šakeles ir mesti lapei duobėn. Lapė kastis, kastis su šakelėm ir išsikeberiojo iš duobės. Tada sako kėkštui:

—      Dabar parodyk savo vaikelius.

Kėkštas tuoj atnešė vieną vaikelį ir padavė lapei pažiūrėti, ar gražus, ir nuskrido antro. Kol atnešė antrą, lapė jau pirmąjį buvo suėdus. Kėkštas padavė antrą vaikelį ir nuskrido trečio. O lapė tol viliojo, kol jai atnešė visus vaikelius. Pamačiusi varna sako kėkštui:

—      Kvaily, tu kvaily — tavo vaikelius lapė suryja.

O lapė varnai ir sako:

—      Tuoj papulsi man ir tu, protingoji.

Nubėgo lapė į balą, atsigulė, iškišo liežuvį ir guli kaip negyva. Atskrido varna, žiūri — lapė negyva, ir prišoka-vusi kaip kirs lapei į liežuvį. Lapė tik kapt, kaip stvėrė, taip ir nustvėrė varną. Sako:

—      Matai, pakliuvai ir protingoji.

Sudraskė lapė varną ir nubėgo miškan.